LT EN DE PL 
į pirmą puslapį

Dienos skaitiniai

 

 

 




XX–XXI amžius

Uždarius vienuolyną, Kalvarijų lankymo tradicija nenutrūko, netgi priešingai – XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Vilniaus Kalvarijos tapo dar populiaresnės. XVIII a. sukurtas bažnyčios, vienuolyno ir 35 Kančios kelio stočių ansamblis išliko nedaug pakitęs iki 1962 m., kai vieną naktį sovietų valdžios nurodymu Kalvarijų koplyčios, išskyrus keturias, stovinčias arčiausiai bažnyčios, buvo išsprogdintos, o 1963 m. – galutinai nugriautos. Kiek anksčiau buvo nugriauta ir už Žaliojo tilto stovėjusi koplytėlė su kryžių nešančio Kristaus figūra, ilgą laiką rodžiusi maldininkams kelią iš Vilniaus.

1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, koplyčias imtasi atstatyti. Klebonų a. a. Juliaus Baltušio, Raimundo Varanecko, Kęstučio Latožos pastangų ir daugybės geradarių aukų dėka jos buvo visiškai atkurtos ir per 2002 m. Sekmines vėl iškilmingai pašventintos. Per dvylika metų pastatyta šešiolika mūrinių koplyčių, septyneri mediniai ir vieneri mūriniai vartai, tiltas su medine koplytėle per Kedrono upelį.

Vilniaus Kalvarijos iš panašaus tipo Europos ansamblių išsiskiria itin subtilia kompozicija, derinančia vaizdingą ir jaudinančią „maldos sodo“ gamtą su neįmantria, bet išraiškinga architektūra. Unikalus šio ansamblio bruožas – itin glaudus jo ryšys su Vilniaus miestu ir jo architektūrine bei dvasine erdve, o istoriškai – su Vilniaus vyskupija, kurios ganytojai visada buvo šios šventovės fundatoriai ir globėjai. Šiandien Vilniaus Kalvarijos – Verkių regioninio parko dalis.

aukštyn