LT EN DE PL 
į pirmą puslapį

Dienos skaitiniai

 

 

 




Pamaldumo istorija

LNM fotografijaVilniaus Kalvarijos buvo iškilmingai pašventintos 1669 m. birželio 9 d., per Sekmines. Visoms bažnyčioms skambinant varpais, dvasininkų lydimas Vilniaus vyskupas Aleksandras Sapiega prie pirmosios, Paskutinės vakarienės, stoties tarė žodį susirinkusiems maldininkams ir pats vedė juos Kryžiaus keliu, barstydamas iš Jeruzalės atvežtą žemę, sustiprinančią simbolinį Kalvarijų ryšį su Šventąja Žeme. Procesijos dalyviams ganytojas suteikė visuotinius atlaidus ir paskelbė, kad juos gausiąs kiekvienas, tinkamai apėjęs visas Kristaus kančios stotis.

Stanislaw Filibert Fleury fotografija (LNM)Nuo tada Vilniaus Kalvarijos tapo piligrimų traukos vieta. Kalvarijų lankymo tradicija nenutrūko ir caro valdžiai uždarius Verkių dominikonų vienuolyną, netgi priešingai – XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje Vilniaus Kalvarijų reikšmė ir populiarumas ypač išaugo. Ši šventa vieta sutraukdavo ne mažiau piligrimų nei Aušros Vartai su Švč. Mergelės Marijos paveikslu. Šios dvi vietos iš toliau į Vilnių atkeliavusiems maldininkams neretai būdavo to paties piligrimų kelio dalys, kartais maldininkai dar aplankydavo ir prie Bernardinų bažnyčios pastatydintus Šventuosius laiptus. Per Žolinę, Didįjį penktadienį, Sekminių dieną ar per Šv. Kryžiaus Atradimo bei išaukštinimo iškilmes, taip kitomis atlaidų ir švenčių dienomis čia susirinkdavo minios tikinčiųjų. XIX a. viduryje šioje išskirtinėje Viešpaties kančios atminimui skirtoje vietoje vykdavo papildomos pamaldos – kas antrą sekmadienį per Sumą būdavo garbinamas Švč. Sakramentas, o nuo 1854 m. per Žolinę ir Sekminių šeštadienį, sekmadienį bei pirmadienį vykdavo vadinamosios keturiasdešimties valandų pamaldos su didele procesija Kalvarijų keliu.

XIX a. vidurio Sekminių šventės Vilniaus Kalvarijose vaizdą Adomas Honoris Kirkoras savo „Pasivaikščiojimuose po Vilnių“ įamžino taip: „Pirmą Sekminių dieną į pamaldas susirenka beveik vieni valstiečiai, antrą, ypač popiet, visą kelią nuo Žaliojo tilto, jei giedra, gaubia dulkių debesys. Be kelkraščiais traukiančių pėsčiųjų, be perstojo rieda daugybė ekipažų. Tuomet po pamaldų Kalvarijų miškeliai tampa prašmatniu, šventiškų svečių prigužėjusiu parku. Tą dieną paprastai bažnyčioje celebruoja vyskupas ir, naudodamasis proga, kad kartais susirenka žmonių iš tolimiausių apylinkių, po šv. Mišių teikia jiems Sutvirtinimo sakramentą. O trečią dieną, be valstiečių, renkasi miestiečiai ir amatininkai, daugiausia vokiečių tautybės katalikai. Tuomet iš sakyklų girdėti pamokslai vokiečių ir lietuvių kalbomis, o kitomis dienomis šis judrus ir margas gyvenimas silpnėja, triukšmas slūgsta, minios skirstosi, amatininkai grįžta į savo dirbtuves, išardomos pirklių palapinės, ir vėlei Kalvarijų šiluose ištisus metus viešpatauja iškilminga tyla.“

Archyvinė fotografijaKoplyčias nugriovusiai sovietų valdžiai Kalvarijų lankymo tradicijos nutraukti irgi nepavyko. Nebuvo pamiršta, kur ėjo piligrimų kelias, nes buvusių koplyčių vietą žmonės žymėdavo iš akmenų sudėliodami kryželius ar ant jų pamatų nuolat sodindami gėles, o piligrimų grupelės ir pavieniai lankytojai pramindavo takelius tarp jų.

aukštyn