į pirmą puslapį

Dienos skaitiniai

 

 

 




Tekstų archyvas atgal

Norvegijos kalne išaukštintas Kryžius
Paskelbta: 2010-10-17 18:25:47

Šį laišką liudijimą atsiuntė vieno iš mūsų jaunųjų parapijiečių Sutvirtinimo tėvas Donatas. Jis pats sako: „Čia, kur neturime galimybės švęsti Eucharistiją, stengiamės kitais būdais šlovinti Viešpatį jam dėkoti ir su juo kartu būti Dvasioje“.

Mieli broliai ir seserys Kristuje,

Su džiaugsmu pranešu, kad pagaliau šiandiena  spalio 14 d. įvyko ilgai lauktas įvykis, kurio su kolega Raimondu planavome ir laukėme jau keli metai. Šiandiena Dievas dovanojo mums abiems laisvą dieną ir tinkamą orą. Sniego dar nebuvo, bet oras jau buvo šaltokas. Prieš porą dienų su vaikais sukalėme kryžių iš rastų lentų ir laukėme šiandienos. Apsirengėme šiltai ir pusę pirmos pajudėjome iš namų. Pūtė stiprus šiaurės vėjas, bet saulutė laikas nuo laiko išlįsdavo. Kopiant į kalną buvo šilta, nes kūnas kovojo su žemė trauka kopiant i kalną.

Pasirinkome 20 -es stočių kryžiaus kelią iš Žemaičių Kalvarijos interneto svetainės. Pakilus iki ribos, kur jau medžiai nebeauga, vėjas sustiprėjo, bet kopėme užuovėjos  puse. Su malda kelias nebuvo nuobodus ar labai sunkus. Pakeliui sutikome smulkias norvegų grupeles. Vienos šeimos mergaitė mums prasilenkiant sustojus mus stebėjo labai nustebusi matydama nešant kryžių. Matėsi, kad jai tai buvo gana neįprasta ir ji to neslėpė. Kiti šeimos narai elgėsi labiau rezervuotai. Pakilus i pačią viršūnę vėjas darėsi sunkiai pakeliamas, nes jis pūtė tiesiai iš šiaurės mažai kreipdamas dėmesį į tuos kas jam bando užstoti kelią. Susidūrėme su sunkumais išlaikyti kryžių pavėjui ir skaityti maldas. Teko mautis pirštines. Priartėję prie akmenų krūvos kalno viršūnėje palaukėme, kol liksime nieko netrikdomi. Atsigėrėme šiek tiek arbatos, kad apšilti kūną, rankas ir dantis.

Nusprendėme vietoj pagalio apkarstyto kojinėmis ir liemenukais  įstatyti viršūnėje savo atsineštą kryžių. Ėmėmės darbo. Radome po akmenimis skylę, kur įstatyti kotą. Tada apdėjome aplink akmenimis kotą, kad nors kiek suteikti atramos ir stabilumo. Vienas Dievas težino kiek jis ten atsilaikys prieš netramdomą vėją. Padarėme atminimui pora nuotraukų ir užuovėjoje kryžiaus kelią užbaigėme VISŲ ŠVENTŲJŲ LITANIJA. Nepastebėtai prisiartino būrelis pagyvenusių norvegų ir mes patraukėme atgal žemyn. Raimondas pasiūlė pasimelsti DIEVO GAILESTINGUMO VAINIKĖLĮ. Leidžiantis žemyn akmenuota vietove kojų raumenys dirbo ne ką lengviau nei kopiant į kalną tik pulsas nebuvo toks aukštas. Leidomės žemyn užuovėja kalbėdami Rožinį. Pajutome, kad ši diena išliks atminime ilgai. Tiktai artėjant link namų ėmė imti šioks toks nuovargis, bet nuotaika išliko pakili. Į viršų kopėme 2 val. 45 min. o žemyn apie 1 val. 20 min. Iš gyvūnų teko sutikti tik greitai į savo olą šmurkštelėjusią pelę, kuri neaišku kokiu būdu planuoja ten peržiemoti po samanomis apaugusiais akmenimis....) Einant girdėjos pirma kart šį sezoną įjungtų sniego patrankų ūžesys ir nuo jų nešamos vėjo pagautos dirbtinos snaigės. Dirbtino sniego šleifas matėsi nešamas nuo Trysilio kalno pietų link.

Vakarą baigėme besidalindami įspūdžiais, gerdami arbatą pas kolegą ir bendražygį  ir brolį Kristuje Raimondą jo namuose su šeimomis  prie beržų malkomis kūrenamos krosnelės. Dabar grįžęs namo sėdžiu  ir rašau jums norėdamas pasidalinti su jumis šios dienos įspūdžiais. Vaikai jau valosi dantis ir ruošiasi miegot. Pasidalinimą noriu užbaigti žodžiais:

TEBŪNA GARBĖ IR ŠLOVĖ MŪSŲ VIEŠPAČIUI JĖZUI KRISTUI PER AMŽIŲ AMŽIUS! AMEN
P.S.  Telaimina Jus visus Viešpats Dievas
Donatas

(laiškas skelbiamas su autoriaus žinia ir leidimu)

aukštyn