į pirmą puslapį

Dienos skaitiniai

 

 

 




Tekstų archyvas atgal

Julitta Tryk. Tavo ir mano Kalvarija
Paskelbta: 2009-06-01 19:02:27

 

Taip jau sėkmingai susiklostė, kad visas mano prosenelių, senelių, tėvų ir mano gyvenimas prabėgo Kalvarijoje, greta bažnyčios. Būtent todėl buvome įsitraukę į parapijos ir Kalvarijos gyvenimą.

Sėdėdami ant suoliuko šalia namo, dažnai matydavome žmonių minias, traukiančias į atlaidus, girdėdavome religines giesmes.

Taigi nejučiomis tapau didelio žmonių religingumo, pamaldumo, ašarų ir džiaugsmo liudininke. Buvau taip pat niekur neužrašytų ir niekieno nepatvirtintų stebuklų liudininke. Kažkas pasakojo, kad Cedrono vanduo grąžino sveikatą mirtina liga sergančiam vaikui, kitas pasakojo, kaip atskilusio medinio Kalvarijos kryžiaus gabalėlis išgelbėjo namą nuo gaisro ir pan. Už visas šias malones žmonės čia ateidavo padėkoti, paprašyti naujų. Tiek daug prašymų , maldavimų, padėkų ir atgailos atodūsių sklido į dangų, jog niekas negalėtų jų nei suskaičiuoti, nei aprašyti.

Pamenu, kai turėdami laisvą valandėlę tėvai eidavo į mišką pasivaikščioti vesdamiesi mus drauge. Suaugusieji gerėjosi gamtos grožiu, kalbėjo, dainavo, o mes su draugėmis rinkome uogas, bėgiodavome aplink koplytėles, prie vienos kitos sukalbėdavome trumpą maldą.

Prisimenu, kaip eidavome Kalvarijos Kryžių Kelią, į kalną užlipdavome ant kelių, po to su draugėmis rodydavome viena kitai savo nubrozdinimus, girdavomės, kuri uoliau meldėsi.

Kartais vaikštant mišku buvo matyti, kaip kažkas tyliai meldėsi vienoje ar kitoje koplyčioje. Aš ir pati kartais nueidavau į kurią nors koplytėlę slapčia pasakyti Dievui, kad gavau dvejetą iš matematikos arba susipykau su drauge.

Tai buvo nuostabios akimirkos. Bet vėliau atsitiko kažkas baisaus. Tapau Kalvarijos sunaikinimo liudininke. Tai įvyko 1963 metų pavasarį. Sprogdinimai, bemiegės naktys, kariuomenė, milicija su šunimis. Atrodė, tai jau pabaiga: žlugo Kalvarija, tikėjimas, Dievas griuvėsiuose.

Šiandien manau, kad tai viso labo buvo žmonių tikėjimo ir nepalaužiamos dvasios stiprybės pradžia. Sugriautų koplyčių vietoje labai greitai kažkieno rankos (daugiausia vietos gyventojų, ir ne tik) iš akmenukų sudėjo kryžius, pasodino gėles, uždegė žvakes. Kitos rankos tai naikino, bet vėl ateidavo žmonės ir viską atstatydavo. Daugelis ateidavo pasimelsti ant griuvėsių, pabučiuoti šią žemę. Taip tęsėsi 40 metų. Prieš tuos, dažnai niekam nežinomus žmones, žemai lenkiu galvą, nes tik tų žmonių dėka, kurie karštai meldėsi už bažnyčią, padėjo ją atstatyti, Kalvarija nemirė, ir šiandien yra tokia graži ir didinga. Išmelsta, išverkta, žmonių prakaitu ir sunkiu darbu paženklinta Kalvarija. Milžiniško žmonių triūso dėka šiandien vėl meldžiamės Kalvarijos Takuose, vėl ateiname, kad galėtume kartais tyliai pasakyti Dievui, kas glūdi mūsų širdyse.

Tebūna taip visuomet, kad tiek sunkumų ištvėrusi Šventovė būtų Tavo ir mano Kalvarija, kurioje drauge melsimės, mokysime meilės, atlaidumo ir sugebėjimo atsitiesti.

aukštyn