į pirmą puslapį

Dienos skaitiniai

 

 

 




Tekstų archyvas atgal

Šeimų kelionė Vilniaus Gailestingumo keliu
Paskelbta: 2014-12-15 11:55:54

 

Kaip lengvai mūsų mintis įtraukia kasdienybės verpetas: vaikai, namai, darbas. Jei tik sukiesi šiame rate nepakeldamas galvos, gali praleisti tiek daug nuostabių dalykų, prabėgti pro juos ir nesuprasti, kiek daug jie gali duoti.

Pakvietėme šeimas trumpam ištrūkti iš kasdienybės rato ir pasidžiaugti tomis dovanomis, kurias mus teikia Viešpats mūsų senajame gražiajame Vilniuje. Turime jų tiek daug, tiesiog kartais pamirštame, šalia kokių Dievo malonių versmių gyvename. Viena iš tokių yra šventoji Faustina, Katalikų Bažnyčios mistikė, pagarsėjusi kaip Dievo gailestingumo apaštalė. 1933-1936 metais gyveno Vilniuje, čia pagal jos regėjimą buvo nutapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas.

 
Gražų saulėtą rugsėjo šeštadienį daugiau kaip trys dešimtys Vilniaus Kalvarijų, Arkikatedros, Šventos Dvasios parapijų tikinčiųjų susitiko prie Gailestingumo šventovės, kurioje yra Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Gailestingumo keliu mus vedė Jolanta iš Arkikatedros parapijos, kelionės žemėlapiu buvo šv. Jono brolių prioro tėvo Jonas Emanuelis ir Povilo Paulėko sudaryta knyga „Gailestingumo kelias“.

 

Savanorių vedamas vaikų būrelis skynė mums kelią tarp senamiestyje šurmuliuojančių žmonių. Savo žingsnius lydėdami malda, apsilankėme brolių pravoslavų Šventosios Dvasios cerkvėje, kurioje ilsisi Vilniaus kankinių šventųjų Antano, Jono ir Eustachijaus relikvijos. Po to nukeliavome į greta esančią Aušros Vartų koplyčią, kurioje kiekvienas galėjo išsakyti savo maldas Mergelei Marijai. Dailininko Eugenijaus Kazimirovskio namelyje mums džiaugsmingai liudijo sesuo iš Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos. Bažnytinio paveldo muziejaus kiemelyje pamatėme Jėzaus paveikslą, kuris kadaise žvelgė į kiekvieną, įeinantį per Aušros Vartus į Lietuvos sostinę. Gailestingumo kelionę baigėme šventosios Faustinos namelyje Antakalnyje, kuriame meldėmės, giedojome, dalinomės savo patirtimis. Mūsų vaikai kartu su savanorėmis nupiešė didelę širdį, ją ir palikome šioje ramybe dvelkiančioje vietoje.

 
Gailestingumo kelionę pasibaigė, bet šeimų bendrystė tęsėsi šventose Mišiose Švento Kryžiaus bažnyčioje. Mišias aukojo Vilniaus pirmojo dekanato dekanas Virginijus Česnulevičius ir Vilniaus antrojo dekanato vikaras Marek Butkevič. Po šv. Mišių kelionės dalyviai pokalbius tęsė agapėje, lankė stebuklingą šaltinį ir bandė įminti dekano Virginijaus mįslę.
 
Kai grįžome namo, vakaras jau klostė sutemas ant Vilniaus stogų. Pravėrėme duris, ir kasdieniai dalykai vėl ėmė skverbtis į mintis. Bet širdyje tebeskambėjo šventosios Faustinos malda, skaityta namelyje Antakalnyje:
 
Padėk man, Viešpatie, kad mano akys būtų gailestingos, kad niekuomet nieko neįtarinėčiau ir neteisčiau pagal išorę, bet įžvelgčiau artimo sielos grožį ir jam padėčiau.

Padėk man, Viešpatie, kad mano klausa būtų gailestinga, atidi artimo poreikiams, neabejinga jo skausmams ir aimanoms.

Padėk man, Viešpatie, kad mano kalba būtų gailestinga, kad niekuomet blogai nešnekėčiau apie artimą, bet kiekvienam atrasčiau paguodos ir atleidimo žodį.

Padėk man, Viešpatie, kad mano rankos būtų gailestingos ir pasirengusios geriems darbams, kad aš mokėčiau daryti gera artimui, pati imdamasi sunkiausių ir nemaloniausių darbų.

Padėk man, Viešpatie, kad mano kojos būtų gailestingos, kad įveikdama savąjį nuovargį galėčiau skubėti padėti artimui. Tikrasis mano poilsis tebūnie paslaugumas artimui.

Padėk man, Viešpatie, kad mano širdis būtų gailestinga, kad būčiau jautri visoms artimo kančioms. Niekam neužversiu savo širdies. Nuoširdžiai bendrausiu net su tais, kuriuos žinau piktnaudžiaujant mano gerumu. Nuslopinsiu savo skausmą ir užsidarysiu gailestingiausioje Jėzaus Širdyje.

O mano Viešpatie, tegul manyje pasilieka Tavo gailestingumas.

 Šeimų grupė „Gyvybės duona“
aukštyn