į pirmą puslapį

Dienos skaitiniai

 

 

 




Tekstų archyvas atgal

KATALIKŲ ŽODYNĖLIS
Paskelbta: 2010-03-06 21:21:53

 

A

Adventas – keturios savaitės prieš Kalėdas. Malda ruošiamės Jėzaus Kristaus gimimo dienai.

Agapė [gr. agape]: 1. neoplatonikų filosofijoje — dangiška meilė; 2. pirmųjų krikščionių liturginė puota Paskutinei vakarienei atminti.

Alegorija - (gr. „kitoks nusakymas“), palyginimo pobūdžio tekstas, turintis giluminį simbolių matmenį. Alegorizavimas yra Rašto aiškinimas, atskleidžiantis anapus žodinės prasmės slypintį giluminį simbolinį matmenį.

Aleliuja – hebrajų kalba šis žodis reiškia „garbė Dievui”. Aleliuja giedama per šv.Mišias prieš Evangeliją ir Velykų metu.

Altorius – bažnyčios priekyje esantis stalas, ant kurio aukojamos šv. Mišios. Altorius primena mums Kristų ir Paskutiniosios Vakarienės stalą.

Antrasis Izaijas - spėjamasis Izaijo knygos 40-55 ir 66 skyriaus autorius.

Amen – hebrajų kalba šis žodis reiškia „tebūnie” arba „tikiu”. Sakydami “Amen”, pritariame maldai ar žodžiui.

Angelas – Dievo sukurta dvasia be kūno. Angelas – asmuo, turintis protą ir valią. Angelai yra Dievo pasiuntiniai.

Angelas sargas – kiekvienam iš mūsų Dievo paskirta būtybė, sauganti mus ir globojanti.

Apaštalai – dvylika Jėzaus mokinių, kuriuos Jis išsiuntė į pasaulį mokyti visų žmonių. Tai Petras, Jokūbas (Vyresnysis), Jonas, Andriejus, Matas, Pilypas, Baltramiejus, Tomas, Jokūbas (Jaunesnysis), Simonas, Judas (Tadas), ir Judas Iskarijotas, kuris Jėzų išdavė ir vietoj kurio buvo išrinktas Motiejus.

Apokalipsė (graik.) – apreiškimas. Šiuo žodžiu ženklinama ir Šventojo Rašto knygos, kurių turinys yra paslaptingi apreiškimai, paprastai aprašyti simboline kalba ir angelo aiškinami. Apokalipsės turinys siejasi su antgamtiniu pasauliu ir ateities paslaptimis, ypač su Paskutiniu teismu. Šventojo Rašto pavyzdžiai yra Danielio knygos 7-12 skyriuose ir Apreiškimo Jonui knygoje.

Apokaliptinė raštija - ankstyvojo judaizmo ir ankstyvųjų krikščionių raštai, kuriuose kalbama apie laikų pabaigą, Paskutinį teismą ir atbaigimą

Apokrifai (graik.) – netikros (suklastotos) knygos. Pamaldaus pobūdžio raštija, susijusi su ŠV. Raštu, bet nepriklausanti kanonui. Protestantų bendrijos keletą Katalikų bendrijos Senojo Testamento knygų laiko apokrifinėmis, nes jų nėra hebrajiškojoje Biblijoje (Barucho, Tobito, Juditos, 1 ir 2 Makabėjų, Išminties, Siracido ir keleto skyrių Esteros bei Danielio knygose). Žr. Deuterokanoninės knygos; visų bendruomenių pripažinimo nesusilaukę ir į Biblijos kanoną ne­įtraukti senovės raštai, kuriuose fi­gūruoja biblinės temos, įvykiai ir asmenys

Apologija - retorikos ir literatūros sąvoka, žyminti kalbas ir raštus, kuriuose teisinamasi arba ginamasi, susidūrus su kaltini­mais ar abejonėmis

Apreiškimas – tai, ką Dievas apie save ir savo valią pasakė žmonėms per parinktus žmones. Apreiškimas yra Šventasis Raštas ir Dievo Žodis, perduotas per Bažnyčios tradiciją.

Aramėjų kalba - Jėzaus gimtoji kalba; priklauso semi­tų kalbų šeimai, artima hebrajų kal­bai ir Jėzaus laikais kaip šnekamoji kalba vartota Palestinoje. Aramėjiškai parašytos kai kurios Senojo Testamento atkarpos.

Artimas – kiekvienas žmogus pasaulyje ir arti mūsų. Dievas mums įsakė mylėti artimą kaip save patį, ir Jėzus nori, kad artimą mylėtume, kaip Jis mus mylėjo.

Atleidimas – nuodėmė panaikinimas. Mums atleidžiamos nuodėmės, kai gailimės ir švenčiame Susitaikinimo sakramentą.

Augustinas (354-430) - vienas iškiliausių lotynų Bažnyčios tėvų; Hipono vyskupas (nuo 395 m.); šventasis, padaręs ilgalaikę įtaką Vakarų dvasios isto­rijai.

Auka – atnaša Dievui Kūrėjui, kai mes garbiname, dėkojame, šloviname, atsiprašome ir meldžiame pagalbos. Didžiausia krikščionių auka yra pats Kristus šv. Mišiose.

Aukštoji taryba - kitaip sinedrionas, aukščiausia žydų politinė ir teisinė instancija Jėzaus laikais.

 

B

Babilono Talmudas - po judėjų Biblijos svarbiausia rabinistinio judaizmo religinė knyga, baigta rengti apie 600 m. po Kr. Babilone.

Basileia gr. „Dievo) karalystė“.

Bažnyčia – pastatas, kuriame garbiname Dievą. Visa Dievo tauta, kuri tiki Jėzų Kristų ir Jį seka, taip pat vadinama Bažnyčia.

Bažnyčios Susirinkimas - viso pasaulio Bažnyčios vyskupų su­sirinkimas, kartu su popiežiumi — aukščiausia Bažnyčios mokymo instancija; rašant tiesiog „Susirin­kimas", turimas omenyje Vatikano II Susirinkimas (1962-1965).

Bažnyčios tėvai - senovės krikščionių rašytojai, pati­kimi tikėjimo vienybės ir Bažnyčios bendrystės mokymo požiūriu, itin autoritetingi teologijoje; B. t. laiko­tarpis Vakaruose baigėsi 633 m., Rytuose - 749 m.

Bios (gr. „gyvybė") - gyvas biologinis pasaulis kaip kosmoso dalis.

C

Canon Romanus - (lot. „Romos kanonas“), Romos apeigų Mišių Eucharistijos malda, dab. I Eucharistijos malda.

Charizma (graik.) – Dievo malonės dovana, duota tikinčiajam bendruomenės labui, ypač vienas iš Šventosios Dvasios pasireiškimų pradinėje Naujojo Testamento Bendrijoje. Malonės dovana užduočiai atlikti.Communio - (lot. „bendrystė“), žmogaus ir Dievo ir žmonių tarpusavio bendrystė.

Charizmatikas(-ė) – asmuo, apdovanotas charizma, pavyzdžiui, vyras ar moteris, kitomis kalbomis šlovinantis Dievą.

Credo - (lot. „tikiu“), žr. Tikėjimo išpažini­mas

D

Dangun ėmimas – diena, kurią Dievo Motina Mergelė Marija po mirties su kūnu ir siela buvo paimta į dangų; švenčiama rugpjūčio 15 d. (Žolinė).

Dangun žengimas – diena, kada prisikėlęs Jėzus savo Motinos ir mokinių akivaizdoje pakilo į dangų. Iškilmė švenčiama 40 dienų po Velykų (Šeštinės).

Dangus – vieta, kurioje, jei žemėje darysime gera, amžinai gyvensime su Dievu. Danguje regėsime Dievą veidas į veidą.

Dekalogas - (gr. „dešimt žodžių“), kitaip Dešimt įsakymų; D. pirma plokštė - pirmi trys įsakymai (susiję su Dievu), antra plokštė - kiti septyni įsakymai (su­siję su žmonių tarpusavio santykiais ir kūrinija).

Deuterokanoninės knygos – graikiškai (priklauso) antrajam kanonui. Šiuo vardu ženklinamos Šventojo Rašto knygos, kurių nėra hebrajiškajame kanone, bet kurios buvo pridėtos graikiškajame vertime Septuagintoje – ir perimtos lotyniškajame vertime – Vulgatoje. Deuterokanoninės knygos yra šios: Barucho, Tobito, Juditos, 1 ir 2 Makabėjų, Siracido, Išminties ir priedai Esteros bei Danielio knygose.

Demonas – dvasinė ar nefizinė būtybė, apskritai kalbant, priešiška žmonėms, daugumoje Senojo Testamento skaitinių pavaldi Dievui (žr. Job 1-2). Hebrajiškas vardas buvo satan – priešgyna, priešininkas. Naujojo Testamento laikais demonai apskritai buvo laikomi priešiškais ir Dievui. Užtat pikti arba darantys piktą įtaką žmonėrns – sukeliantys ligas, psichinius sutrikimus.

Diakonas – vyras (gali būti ir vedęs), pašvęstas Bažnyčios tarnybai. Jis padeda vyskupui Dievo žmonėms tarnauti.

Didysis penktadienis – Didžiosios Savaitės diena, kurią paminima Jėzaus Kristaus mirtis ant kryžiaus. Didįjį Penktadienį katalikai pasninkauja.

Dievas – visų žmonių ir visatos Sutvėrėjas, kuris mus labai myli. Viskas yra tik iš Jo meilės ir gerumo.

Dievo Motina – Mergelė Marija, Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus Motina. Ji pagerbiama įvairiomis šventėmis ir vadinama visų mūsų Motina.

Dievo Tarnas - Senajame Testamente minimas (Iz 42; 49; 50; 52-53) Dievo išrink­tasis Izraeliui išgelbėti, turintis pra­nešti Izraeliui jo misiją ir paliudyti Apreiškimą. Jis privalo pereiti kančią ir mirtį, kad galiausiai būtų Dievo išaukštintas, taip atlikęs permalda­vimo ir žmonių pakaitos funkciją. Naujajame Testamente D. T. laikomas Jėzus Kristus.

Dievo Žodis – pirmiausia Dievas kalbėjo per pranašus, o tada atsiuntė savo Sūnų skelbti Gerosios Naujienos apie Dievo meilę mums. Dievo Žodis skaitomas per šv. Mišias.

Dorybė – geras įprotis, kuris mums padeda elgtis pagal Dievo valią. Svarbiausia dorybė yra mylėti Dievą ir artimą.

Dvasia – bekūnė būtybė, turinti protą ir laisvą valią. Angelas yra dvasia.

E

Efremas - (apie 306-373), Bažnyčios tėvas, žymiausias sirų Bažnyčios teologas.

Egzegezė – Šventojo Rašto aiškinimas ir nagrinėjimas moksliniais metodais. Jos tikslas – atskleisti prasmę, kurią norėjo pateikti įkvėptasis autorius savo pirmiesiems skaitytojams.

Ekklesia - gr. „Bažnyčia“.

Ekleziologija - mokymas apie Bažnyčią.

Ekstãzė [gr. ekstasis — nustebimas, žavėjimasis aukščiausio laipsnio susijaudinimo, jausmų pakilumo, džiugesio būsena, kuriai būdingas nekritiškas savęs ir objekto vertinimas.

Ekumenizmas – iš graikiško žodžio oikoumene – (visas) gyvenamas pasaulis. Katalikų bendrijos sąjūdis, kurio tikslas ieškoti bendros kalbos ir santykiauti su skirtingomis krikščionių bendrijomis. Nuo Vatikano II Susirinkimo (1963-1965) ekumeninė veikla yra tapusi svarbiu Katalikų bendrijos tikslu.

Embolizmas - (gr. „įjungimas“), „Tėve mūsų“ mal­dos plėtinys Eucharistijos šventime; Vakarų Bažnyčioje — šios maldos paskutinio prašymo tąsa.

Enciklika - popiežiaus raštas visuotinei Bažny­čiai

Eschatologija - (gr. „mokymas apie paskutinius da­lykus“), mokymas apie Dievo paža­dėtą ir žmogaus laukiamą istorijos ir kūrinijos pabaigą.

Eschaton - (gr. „tai, kas paskutinis“), paskuti­niai dalykai

Esenai - (aram. „pamaldieji“), ryškios asketi­nės pakraipos reformistinė judėjų grupė, paliudyta 150 m. pr. Kr.- 70 m. po Kr.

Etiopiškoji Henocho knyga - įvairių laikų (ankstyviausi — III a. pr. Kr.) apokaliptinių tekstų rinki­nys, įtrauktas į Etiopų Bažnyčios Biblijos kanoną.

Eucharistija - (gr. „dėkojimas“), Jėzaus mirties ir prisikėlimo šventimas, šventosios Mišios. Šventosios Dvasios veikimu E. metu sudabartinamas pats Jėzus Kristus. Šventosios Mišios  – sakramentas, kuriuo pats Kristus, tikras Dievas ir tikras Žmogus, būna aukojamas ir priimamas duonos bei vyno pavidalais.

Eucharistinė malda – šv. Mišių pagrindinė dalis, per kurią Jėzus ateina į mūsų tarpą ant altoriaus.

Eufòrija [gr. euphoria < eu — gerai + pherō — nešu, pakeliu], nenatūraliai pakili nuotaika, savijauta, kuriai būdinga padidėjęs aktyvumas ir sumažėjęs kritiškumas.

Evangelija - (gr. „geroji žinia“), geroji naujiena, Dievo suteikta per Jėzų Kristų žmo­nėms išganyti. Plačiąja prasme E. apima visą Dievo žodžio skelbimą, siaurąja prasme reiškia vieną iš ketu­rių Naujojo Testamento evangelijų (Mato, Morkaus, Luko, Jono).

Evangelistai – keturių Evangelijų rašytojai – Matas, Morkus, Lukas ir Jonas, – kurie mums pasakoja apie Jėzaus gyvenimą ir mokymą

F

Fariziejai - (hebr. „atsiskyrusieji“), svarbi reli­ginė judėjų grupė, mėginusi apsaugoti Izraelį nuo susiteršimo pagonybe, tvirtai prisilaikant Toros ir daugybės žodinių tradicijų apie tai, kaip taikyti Įstatymus kasdieninio gyvenimo dalykuose; Naujajame Tes­tamente dažnai figūruojanti kaip Jė­zaus priešininkė.

Formų istorija (vok. Formgeschichte), su Martino Dibeliuso ir Rudolfo Bultmanno vardais siejamas istorinės kritinės eg­zegezės tarpsnis, kuriame pirmiausia tirtini tradicijos apie Jėzų dėsningu­mai. F. i. vaisiai šiandien vertinami kritiškai.

G

Gailestingumas – būti gailestingu/a reiškia kitiems atleisti ir  iš meilės Dievui jiems padėti. Dievas gailestingas visiems, kurie jį tiki ir prašo jo pasigailėjimo.

Gailestis – kai liūdime dėl savo nuodėmių, kurios Dievą užgauna.

Garbė – šlovė ir pagarba Dievui. Danguje mes būsime Dievo garbės dalininkais.

Gavėnia – 40 dienų nuo Pelenų trečiadienio iki Velykų. Per Gavėnią gerais darbais ir malda ruošiamės Prisikėlimo šventei.

Gimimas – Šv. Kalėdos, Jėzaus Kristaus gimimo diena, švenčiama gruodžio 25 dieną.

Getsemanė - (aram. „alyvų spaudykla“), sodas Alyvų kalne, kuriame, pasak Mk 14, 32, buvo suimtas Jėzus.

Gnozė - (gr. „pažinimas“), krikščionybėje - nuo tikėjimo neatskiriamas ir Nau­jajame Testamente tobulam dvasiniam žmogui priskiriamas pažinimas, religijų istorijoje - įvairialypė atpir­kimo religija, kurioje nuo II a. susi­lieja judaizmo, krikščionybės ir pa­gonybės elementai ir pasak kurios atpirkimas pasiektinas dieviškumo pažinimu žmoguje.

H

Hermeneutika (gr. „mokymas apie supratimą“), čia — Rašto supratimo ir aiškinimo teorija.

Įkvėptumas - Šventojo Rašto užrašymas ir skaity­mas Dievo pagalba.

Ipolitas - (apie 170-236?), Bažnyčios rašy­tojas, „antipopiežius“ (III a. pr.); krikščionių persekiojimo laikais imperatoriaus Maksimo Trako ištremtas į Sardiniją, ten ir miręs.

I

Įkvėpimas – Šventosios Dvasios šviesa, duota Šventojo Rašto rašytojams, taip, kad pats Dievas būtų jų parašytų knygų autorius. Tokiu būdu jie išreikė Dievo Žodį.

Ireniejus - (apie 140-200), žymiausias II a. teologas, Liono vyskupas.

Įsakymas – Dievo ar Bažnyčios įstatymas. Senajame Įstatyme Dievas davė dešimt įsakymų, kurie nurodo, kaip turime mylėti Dievą ir žmones.

Įsikūnijimas – paslaptis, kuria Dievas tapo Žmogumi. Dievo Sūnus priėmė žmogaus prigimtį Šventosios Dvasios galia ir Marijos sutikimu.

Išėjimas - Dievo vadovaujamos Jo tautos iškeliavimas iš Egipto vergijos.

Išganytojas – Jėzus Kristus yra mūsų Išganytojas. Savo kančia, mirtimi ir prisikėlimu Jis mums atgavo dangų. Kadangi Jėzus mus išganė, stengiamės Jį mylėti ir Jam tarnauti.

Išminčiai – trys asmenys, atkeliavę iš Rytų, kūdikėlio Jėzaus aplankyti. Išminčiai Jėzų pagarbino ir įteikė dovanas.

Išpažintis – Susitaikinimo sakramentas; nuodėmių pasisakymas kunigui. Išpažintyje gailimės už nuodėmes ir priimame Dievo atleidimą.

J

Jeronimas - (apie 347-419/420), kunigas ir Bažnyčios mokytojas, parengęs iki šiandien svarbų Katalikų Bažnyčiai Biblijos vertimą į lotynų kalbą - Vulgatą (dab. atnaujintas vertimas - Nova Vulgata).

Jėzus – mūsų Viešpaties vardas, kuris reiškia “Dievas išgelbsti”. Marijos Sūnui vardą parinko pats Dievas. Jėzus yra tikras žmogus ir tikras Dievas, Švenčiausiosios Trejybės antrasis Asmuo. Mes visuomet gerbiame Jėzaus vardą.

Jom ha-Kippurim  - žr. Permaldavimo šventė

Judėjas (hebr. yehudi „žydas“) - judaizmą išpažįstantis asmuo.

Juozapas – Marijos sužadėtinis ir Jėzaus globėjas. Juozapas buvo stalius ir teisingas žmogus.

Justinas (apie 100-165), taip pat vadinamas Kankiniu ir Filosofu, Bažnyčios rašytojas.

K

Kalėdos – diena, kurią Jėzus Kristus gimė Betliejuje. Iškilmė gruodžio 25 dieną.

Kančia – Jėzaus Kristaus kentėjimas ir mirtis. Kančia parodo, kaip Jėzus savo Tėvą ir mus mylėjo, net iki mirties ant kryžiaus.

Kankinys – žmogus, kuris už tikėjimą į Jėzų Kristų praranda gyvybę. Pirmasis kankinys buvo šv. Steponas.

Kanonas - istoriškai susiformavusi tekstų, pri­pažįstamų autentišku Dievo žodžiu ir šiandien sudarančių Šventąjį Raš­tą, visuma

Kanoninė egzegezė - Rašto aiškinimo metodas, kuriame remiamasi ne ankstyvaisiais ar pir­miniais Biblijos tekstų variantais, o tokiais kanone perteiktais tekstų pa­vidalais, kokie figūruoja šiandienėje Biblijoje.

Karalienė – valdovė. Mariją vadiname “Dangaus Karaliene”, nes ji yra mūsų Karaliaus Jėzaus Kristaus Motina.

Karmelis (hebr. „vaismedžių sodas“), šventu laikomas gūbrys Izraelyje; taip pat vadinamas karmelitų arba karmeličių vienuolynas (pagal kalnyno pa­vadinimą)

Katalikas – Jėzaus įsteigtos Bažnyčios – dabar vadinamos Romos Katalikų Bažnyčios – narys, narė. “Katalikų” reiškia visuotinė – visoms tautoms, rasėms, luomams.

Katechezė - tikėjimo pamokymas

Kenozė - (gr. kenosis), savęs apiplėšimas; sa­vanoriškas Dievo Sūnaus dieviško­sios šlovės atsisakymas, tampant žmogumi (Fil 2,6 ir t.).

Kerigma (gr. kērygma – (pa)skelbimas), krikščionių teol. terminas, Naujajame Testamente vartojamas trimis reikšmėmis: skelbimo turinio, skelbimo akto ir skelbimo institucijos.

Ketvirtoji Ezros knyga - kitaip Pseudoezros knyga, apokrifi­nis apokaliptinis rašinys (I a. po Kr. pab.), kai kurių stačiatikių įtraukia­mas į Biblijos kanoną.

Kiprijonas (apie 200-258), nuo 249 m. iki kankinystės Kartaginos vyskupas; Bažnyčios tėvas, padaręs didelę įta­ką Augustinui.

Klebonas – parapijai vadovaujantis kunigas. Klebonas rūpinasi savo parapijiečių dvasiniu gyvenimu.Koine - (gr. „tai, kas visuotina“), senoji grai­kų kalba, susiformavusi iš įvairių graikų kalbos dialektų ir vartota 300 m. pr. Kr.-600 m. po Kr. Ja parašytas Naujasis Testamentas.

Klūpėti – iš pagarbos sulenkti kelius. Mes atsiklaupiame, kai meldžiamės, kai pagerbiame Jėzų Eucharistijoje.

Klusnumas – dorybė, kuri mums padeda vykdyti, ką kitas teisėtai įsako. Dievui patinka klusnumas, nes taip stengiamės vykdyti Jo valią.

Koinonia (gr. „bendrystė“), žr. communio

Konsekracija – šv. Mišių dalis, kai duona ir vynas perkeičiami į Kristaus Kūną ir Kraują.

Komunija – Švenčiausiasis sakramentas. Priimdami Šv. Komuniją, priimame Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują.

Krikštas – sakramentas, kuriuo Dievo malonė pradeda gyvuoti Dievo vaikuose. Krikšto malonė mums padeda būti panašiais į Jėzų ir įjungia į Bažnyčios šeimą.

Kristologija - Jėzaus Kristaus kaip Dievo Sūnaus ir Tėvo Apreiškėjo samprata; mo­kymas apie Dievo buvimą Jėzuje Kristuje.

Kristus – Dievo Sūnaus titulas, kuris reiškia “Dievo Pateptasis” arba “Mesijas”.

Kryžius – du sukryžiuoti medžio gabalai. Jėzus buvo prikaltas prie kryžiaus, už mus mirė ir taip išganė pasaulį. Pagrindinis krikščionių ženklas.

Ksaveras – garsaus šventojo pavardė. Šv. Pranciškus Ksaveras vadinamas “Indijos apaštalu”.

Kumranas - vietovė Vakarų Jordanijoje, kurioje 1947 m. atrasti III a. pr. Kr.-I a. po Kr. raštų ritiniai, tarp jų Senojo Tes­tamento fragmentai, Biblijos tekstų komentarai ir kt.

Kunigas – žmogus, iš Kristaus Kunigystės sakramentu gavęs galią aukoti šv. Mišias, atleisti nuodėmes, teikti kitus sakramentus, mokyti Dievo žodžio.

Kunigystė – sakramentas, kuriuo Jėzus savo kunigišku darbu dalijasi su vyskupais, kunigais ir diakonais Bažnyčioje. Kunigystė suteikia galią aukoti šv. Mišias ir atleisti nuodėmes.

L

Laiškas – dalis iš Šventojo Rašto Naujojo Testamento knygų, parašytų pirmiesiems krikščionims: šv. Pauliaus, šv. Jono, šv. Petro, šv. Jokūbo ir šv. Judo laiškai. Dažniausia pirmasis skaitinys šv. Mišiose yra iš apaštalų laiškų.

Levitai - Izraelyje turėję kunigų funkcijas; žodis kildinamas iš Levio, Jokūbo ir Leos sūnaus, vardo.

Ligonių patepimas – sergančiųjų, nesveikų ir senų žmonių sakramentas. Kunigas suteikia Ligonių patepimą, prašydamas Dievo pagalbos ligonio kūnui ir sielai.

Liturginiai metai – kiekvienais metais Bažnyčia švenčia Kristaus, Marijos, angelų ir šventųjų paslaptis šv.Mišiomis, Liturginėmis valandomis, kitomis pamaldomis ir papročiais.

Liturginiai drabužiai – per šv. Mišias ir kitomis progomis dvasininkų dėvimi drabužiai. Tokių rūbų kilmė siekia Senąjį Įstatymą.

Logos - (gr. „žodis“), filosofijoje - tvarkantis mąstymas ir argumentais grindžiama ištara apie tiesą, Biblijoje - Dievo Žodis, Dievo savidava, kuria Dievas formuoja ir valdo kūriniją bei istori­ją, taip pat vėl susigrąžina pas save gyvybę. Galutinė Dievo savidava— Jėzus Kristus (Jn 1,1-18).

M

Makabėjai - žydų laisvės kovotojai, priešinęsi Seleukidų priespaudai; jų istorija pasakojama Senojo Testamento Makabėjų knygose (1 Mak; 2 Mak).

Makarizmas - (iš gr. makarios- „palaimintas“), palaiminimas

Malda – savo minčių ir širdies kreipimas į Dievą, pokalbis su juo. Meldžiamės savo žodžiais arba iš maldaknygės.

Malonė – Dievo dovana dalyvauti paties Dievo gyvybėje (pašvenčiamoji malonė) ir šviesa mūsų protui bei valiai (veikiamoji malonė).

Mandėjai - gnostikų paveiktas religinis sąjūdis, kulte vartojęs rytų aramėjų kalbą. Formų istorijoje dažnai būdavo pa­sitelkiamas lyginimui su Naujuoju Testamentu, tačiau šiandien laiko­mas jaunesniu už jį.

Marija -  Jėzaus Kristaus ir visos Bažnyčios Motina. Meldžiame, kad Dievo Motina Marija prašytų savo Sūnaus mums padėti.

Medalikėlis – metalinis pakabukas su Jėzaus, Marijos ar šventųjų atvaizdu; išreiškia mūsų tikėjimą ir pamaldumą.

Meilė – Dievo dovana, padedanti mums mylėti Dievą ir visus žmones, nes jie yra Dievo vaikai. Paliepimas mylėti Dievą ir artimą vadinamas didžiuoju įsakymu.

Mergelė Marija – Jėzaus Kristaus Motina ir visų šventųjų garbingiausioji.

Melchizedekas - pirmas Senajame Testamente mini­mas kunigas, pasirodantis pasako­jime apie Abraomą ir vadinamas „Salemo karaliumi“ (Pr 14,18).

Mesijas – Jėzus Kristus yra Išganytojas, kurio ilgai laukta, kuris atėjo mus iš nuodėmės išgelbėti. Hebrajų kalba Mesijas reiškia “Dievo Pateptasis”.

Metai – dvylikos mėnesių laikas. Liturginiai (bažnytiniai) metai prasideda Adventu ir baigiasi Kristaus Karaliaus švente.

Mistika - (gr. „mokymas apie tai, kas paslėp­ta“), sąvoka, žyminti tiek vidinę žmogaus bendrystės su Dievu patirtį, tiek žios patirties apmąstymą ir aiškinimą.

Mišiolas – šv. Mišiose kunigo bei skaitytojų naudojama knyga. Vienoje knygoje yra šv. Mišių maldos, kitoje – Šventojo Rašto ištraukos, skaitomos per šv. Mišias, – skaitiniai.

Mišios – per šv. Mišias sakramentiniu būdu Jėzus aukoja save dangiškajam Tėvui. šv. Mišios yra gyvasis kančios, mirties, prisikėlimo ir dangun žengimo atminimas ir šventoji puota, kurioje priimame Jėzų ir save su Jėzumi Dievui Tėvui aukojame.

Mišna - (hebr. „pakartojimas“), svarbiausias rabinistinio judaizmo religinės tei­sinės tradicijos rinkinys, esminė Talmudo dalis.

Modernistai - įvairių teologijos tendencijų apie 1900 m. šalininkai, pagal laiko dva­sią mėginę perteikti krikščioniškojo tikėjimo turinį, ypač griežtai kriti­kuoti popiežiaus Pijaus X; dalis jų raštų buvo priskirti prie draudžia­mųjų knygų.

Mokinys – žmogus, kuris laikosi Jėzaus Kristaus mokymo ir seka jį. Apaštalai kartais vadinami Jėzaus mokiniais.

Mozė - Penkiaknygėje minimas pranašas, išvadavęs izraelitus iš Egipto vergovės ir atvedęs juos per dykumą iki Kanaano sienos.

N

Naujasis Įstatymas – Šventojo Rašto dalis apie Jėzaus žodžius ir darbus šioje žemėje. Naujojo Įstatymo knygos yra keturios Evangelijos ir Šventųjų: Pauliaus, Petro, Jokūbo, Jono, Judo ir Luko raštai.

Nazaretas – Galilėjos miestas, kuriame užaugo Jėzus.

Nekaltasis prasidėjimas – Marijos titulas, nes ji nuo pat savo pradžios yra be nuodėmės ir malonės pilnoji. Iškilmė švenčiama gruodžio 8 dieną.

Neklaidingumas – Kristus pažadėjo, kad popiežius ir visi vyskupai drauge su popiežiumi visuotiniame susirinkime nesuklys mokydami apie tikėjimą ir dorą.

Nikėja - Mažosios Azijos miestas, kuriame 325 m. įvyko pirmas visuotinis Baž­nyčios Susirinkimas. Pagrindinė jo tema buvo Dievo ir Kristaus esmės vienybės formulavimas.

Nuodėmė – kai nusidedame prieš Dievo įsakymus. Sunkioji nuodėmė atima pašvenčiamąją malonę. Lengvoji nuodėmė silpnina mūsų meilę Dievui.

O

Ontologija - filosofinis mokymas apie būtį ir bū­tybę.

Origenas (apie 185-254) - žymus teologas ir Bažnyčios rašytojas, išgintas iš Alek­sandrijos bendruomenės.

Osana – hebrajiškas džiaugsmo žodis, reiškiantis “meldžiame, išgelbėk mus”. Per kiekvienas šv. Mišias giedame (ar kalbame) “Osana”.

Ostija – duona, kuri per šv. Mišias pakeičiama į Kristaus Kūną ir Kraują. Priimdami Ostiją, priimame Jėzų.

P

Pagarba – mes gerbiame Dievo Motiną ir šventuosius, o garbiname tik Dievą.

Pagunda – noras kažką priešingo Dievo įsakymui daryti. Prašančiam Dievas padeda kovoti prieš pagundą ir vengti gundančių vietų bei dalykų. Mes meldžiame “ir neleisk mūsų gundyti”.

Palapinių šventė (hebr. sukköi), žydų piligrimystės šventė, diasporoje švenčiama devy­nias, Izraelyje - aštuonias dienas, mi­nint Dievo pagalbą Izraeliui dyku­moje išeinant iš Egipto.

Palyginimas – mokymas pasakojimu. Jėzus mums davė daug palyginimų: Sūnus palaidūnas, Gerasis Ganytojas, Gailestingasis samarietis.

Parakletas (gr. Parakletos) - Šventoji Dvasia kaip Globėjas (plg.Jn 14-16).

Parapija – vyskupijos dalis, mažesnė bendruomenė su klebonu. Parapija rūpinasi žmonių dvasiniais reikalais.

Paruzija (gr. „buvimas, atėjimas“) - Naujaja­me Testamente - Žmogaus Sūnaus atėjimas istorijos pabaigoje.

Pasauliečiai – dauguma Bažnyčios narių (vieni iš jų – vyskupai, kunigai, vienuoliai, vienuolės). Pasauliečiai liudija Kristų savo gyvenimu pasaulyje ir savo gabumais dalyvauja Bažnyčioje.

Pascha (hebr. pesah), ir aukojamojo gyvū­no, ir pagrindinės religinės judaiz­mo šventės (Iš 12) pavadinimas. Kasmetinėje šventėje Izraelis mini Išėjimą iš Egipto, kuriuo Dievas iš­laisvino savo išrinktąją tautą. Jėzaus Paskutinę vakarienę evangelistai vaizduoja kaip P. vakarienę. Vely­kos - krikščionių P. šventė.

Paskutinė Vakarienė – Jėzaus paskutinis valgis su mokiniais prieš pat savo kančią. Per Paskutinę Vakarienę Jėzus įsteigė Eucharistiją, kunigystę, ir savo apaštalus mokė apie Švenčiausiąją Trejybę ir krikščionišką meilę.

Pažado Žemė - Izraelio tautai pažadėta (paskirta) žemė.

Pelenė – pirmoji Gavėnios diena. Pelenų dieną mums užbarstomi pelenai, kad gailėtumės už savo nuodėmes.

Permaldavimo šventė (hebr. Jöm ha-Kippurim), Izraelio visuotinė permaldavimo ir atgailos diena.

Pneuma (gr. „(Dievo) Dvasia“) - Šventoji Dvasia

Popiežius – Bažnyčios galva; gyvena Romoje; Jėzaus vietininkas ir šv. Petro įpėdinis.

Pragaras – bausmės vieta tiems, kurie daro pikta ir niekad nesigaili. Pragaras reiškia būti visai atskirtu nuo Dievo.

Presbiteris (gr. „vyresnysis“) - grupės arba bend­ruomenės vadovas, turintis ypatin­gą autoritetą

Prigimtinė nuodėmė – nuodėmė, su kuria visi žmonės gimsta dėl Adomo ir Ievos nepaklusnumo nuodėmės. Krikštas panaikina prigimtinę nuodėmę.

Prigimtis – kas asmuo yra. Kiekvienas žmogus turi žmogaus prigimtį. Jėzus turi dvi prigimtis: žmogaus ir Dievo.

Priklaupti – iš pagarbos Dievui mes priklaupiame prieš Jėzų Švenčiausiame Sakramente.

Prisikėlimas – Jėzaus Prisikėlimas reiškia, kad trečią dieną po palaidojimo kape Jėzus vėl gyvas, nes Jis yra Dievas, o mes su juo irgi prisikelsime. “Kūno iš numirusių prisikėlimas” reiškia, kad per paskutinįjį teismą gerieji gyvens su Dievu amžinai, o piktieji bus nuo Dievo atskirti pragare.

Privaloma šventė – bažnytinė iškilmė, per kurią dalyvaujame šv. Mišiose ir elgiamės kaip sekmadienį.

Proegzistencija (lot. „buvimas dėl“) - teologijos są­voka, nusakanti Jėzaus Kristaus kaip žmonijos pakaito egzistenciją, taip pat krikščioniškąjį gyvenimo prin­cipą, išreiškiantį besąlygišką solida­rumą su kitais

Psalmė (gr. psalmos) - Senojo Testamento Psalmyną sudarančių 150 dvasinių giesmių žanras.

R

Rabinizmas - judėjų tradicija, puoselėjusi ir per­teikusi Halachą (religinių teisinių tekstų sąvadą); iš jos kilę Talmudo redaktoriai ir iš dalies autoriai.

Rašto prasmės - ketvėriopas Biblijos tekstų supratimas Antikos ir Vidu­ramžių teologijoje: 1. žodinė prasmė, 2. alegorinė prasmė (dogminis aiš­kinimas), 3. tropologinė prasmė (etinė prasmė), 4. anagoginė prasmė (eschatologinė reikšmė).

Relikvija – su šventuoju, šventąja susijęs daiktas: drabužio gabalėlis, kaulai ar panašiai. Krikščionys gerbia relikvijas.

Rožinis – malda Dievo Motinai Marijai pagerbti. Rožinis primena svarbiausius Jėzaus ir Marijos gyvenimo įvykius.

S

Sadukiejai (Zadokiejai) – aukštesnės klasės žydų religinė grupė, atmetusi kalbinę fariziejų tradiciją ir reikalavusi griežtos interpretacijos ir ištikimybės Mozės įstatymams. Vėliau tapo Izraelio politine partija, nepripažįstančia Tanache paminėto prisikėlimo iš numirusiųjų, angelų ir sielų egzistavimo, bet pripažįstanti visus kitus Tanacho ritualus bei tiesas. Jų pagrindinė užduotis buvo kunigystė ir šventyklos tarnyba.

Sakramentalijos – Bažnyčios veiksmai ar daiktai, kuriais gauname malones, pavyzdžiui, medalikėliai.

Sakramentas – Kristaus įsteigtas išorinis ženklas malonei suteikti. Septyni sakramentai yra mus pašventinantys Kristaus veiksmai.

Saliamono odės - ankstyvųjų krikščionių 42 anoni­minės giesmės (tariamai sukurtos Saliamono; plg. 1 Kar 5,12).

Samariečiai - etninė ir religinė grupė, garbinusi vieną Dievą, tačiau turėjusi savitą Toros versiją ir savo kulto vietą Garizimo kalne. Dėl susipriešinimo su judėjais žodis „samarietis“ Jėzaus laikais buvo virtęs keiksmažodžiu.

Sandora - Senoji S. - krikščioniškas Dievo ir Izraelio tautos sandoros pavadini­mas. Sinajaus sandora įpareigojo Dievo tautą laikytis Toros. Naujoji S., pasak Jeremijo knygos, būsianti įrašyta izraelitams į širdį (31,31- 34). Naująją S., pasak Pauliaus ir Luko, per Paskutinę vakarienę su­darė Jėzus savo krauju. Naujojo Testamento kalba Naujoji S. reiškia Jėzaus dovanotą išganymą, priima­mą, liudijamą ir perteikiamą iš žydų ir pagonių sudarytos Bažnyčios

Santuoka – sakramentas, per kurį Jėzus Kristus vedybas paveikia būti vyro ir žmonos viso gyvenimo sąjunga. Santuokos sakramentas suteikia malonių sugyventi ir auklėti vaikus.

Scholastai - (iš lot. scholastinis- „mokytojas“), Viduramžių teologai, plėtoję savitą teologijos ir filosofijos srovę. Vado­vaujantis griežtu metodu ir siste­mingumu, augustinizmas jungtas su aristotelizmu

Sekminės – diena, kurią Šventoji Dvasia nužengė ant apaštalų. Sekminės švenčiamos 50 dienų po Velykų.

Senasis įstatymas – Šventojo Rašto dalis apie Dievą ir Dievo tautą prieš Jėzaus atėjimą. Senasis Įstatymas veda į Jėzų Kristų, kuris išpildo visas pranašystes.

Senuolis - Rytų Bažnyčioje - dvasingumu spindintis patyręs vienuolis, į kurį kreipiamasi patarimo.

Septuaginta (lot. septuaginta - septyniasdešimt) (LXX), hebrajų Biblijos (dab. Seno­jo Testamento) III a. pr. Kr.-I a. po Kr. vertimas į graikų kalbą.

Siela – siela teikia gyvybę kūnui ir amžinai gyvens. Kai kūnas numiršta, siela eina pas Dievą.

Sikarijai (iš lot. sica-„durklas“), zelotų pogru­pis, I a. kovojęs su romėnų okupacija

Sinedrionas žr. aukštoji taryba

Sinoptinės evangelijos - Mato, Morkaus ir Luko evangelijos, panašios savo kompozicija ir dauge­liu atžvilgių besiskiriančios nuo Jono evangelijos.

Sionas - iki Izraelio laikų—miestas, vėliau — visos Jeruzalės ir ypač jos šventyklos sinonimas.

Skaistykla – vieta, kurioje sielos po mirties visai nuvalomos prieš eidamos į dangų. Mes padedame sieloms skaistykloje už jas aukodami šv. Mišias ir melsdamiesi.

Slėpinys – tikėjimo tiesa, kuria tikime, nors ir pilnai jos nesuprantame. Slėpiniais vadiname ir Jėzaus gyvenimo įvykius.

Stebuklas – įvykis, kurio vien žmonės negalėtų atlikti ir įvyksta Dievo noru. Stebuklais Jėzus parodė, kad Jis – Dievo Sūnus.

Susitaikinimas – sakramentas, kuriuo atleidžiamos po Krikšto padarytos nuodėmės. Kartais vadinamas ATGAILOS sakramentu; per išpažintį kunigas mums užduoda “atgailą” atlikti.

Sutvėrėjas – Dievas vadinamas Sutvėrėju, kadangi jis sukūrė viską danguje ir žemėje. Dažniausia tuo vardu vadiname Dievą Tėvą.

Sutvirtinimas – Sutvirtinimo sakramentu Jėzus mums siunčia Šventąją Dvasią, kad galėtume tikrai krikščioniškai gyventi. Paprastai šį sakramentą teikia vyskupas.

Sveika Marija – žinomiausia malda Marijai pagerbti. Maldos žodžiai paimti iš angelo Gabrieliaus sveikinimo Marijai ir iš Marijos sveikinimo Elzbietai.

Š

Šechina (hebr. sekinah— „įsikūrimas, apsi­gyvenimas“), judaizmo sąvoka, iš­reiškianti Dievo buvimą Jo tautoje, šventovėse ir pavieniuose žmonėse.

Šlovė – mes Dievą šloviname savo gerais veiksmais, melsdamiesi, save su Jėzumi Šv. Mišiose aukodami. Labiausiai Dievą garbiname per šv. Mišias kai Jėzus save Tėvui, mūsų Dievui, aukoja kaip ant kryžiaus.

Švenčiausiasis sakramentas – sakramentas, kuriuo pats Kristus, tikrasis Dievas ir tikrasis Žmogus, tikrai būna duonos ir vyno pavidalais.

Švenčiausioji Jėzaus Širdis – Jėzus, Dievas ir Žmogus, rodydamas savo Širdį kaip meilės ženklą. Kiekvienas mėnesio pirmasis penktadienis ir birželio mėnuo skiriamas  Jėzaus Širdies garbinimui.

Šventas – žmogus arti Dievo, kuris Dievą vadina Tėvu ir Draugu. Dievas pašventina mus savo malone.

Šventasis Raštas arba BIBLIJA – surašytas Dievo veikimas ir Jo Sūnaus Jėzaus bei apaštalų mokymas. Biblija yra Dievo Žodis.

Šventė – bažnytinė iškilmė, skirta pagerbti Dievą, Išganytoją, angelus, šventuosius ir Jėzaus gyvenimo įvykius – slėpinius. Didžiausia šventė yra Velykos.

Šventieji – žmonės, kurie žemėje buvo arti Dievo, pasižymėjo dorybėmis ir dabar yra danguje. Bažnyčia šventuosius pagerbia, nes jie mums padeda savo maldomis ir pavyzdžiu.

Šventykla – pastatas, kuriame žmonės garbino Dievą maldomis ir aukomis. Vaikas Jėzus aplankė Jeruzalės šventyklą.

Šventyklos pašventinimo šventė (hebr. hanukkah), aštuonias dienas trunkanti džiaugsminga šventė, ku­rioje minimas graikų ir sirų dalinių išniekintos šventyklos pakartotinis pašventinimas 165 m. pr. Kr.

Šventoji Dvasia – Dievas, trečiasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo, lygus Tėvui ir Sūnui. Šventoji Dvasia mus pašventina savo malone.

Švęstas vanduo – kunigo pašventintas vanduo. Naudodami švęstą vandenį prisimename Krikštą ir prašome Dievo globos.

T

Tabernakulis – vieta bažnyčioje, kurioje laikomas Švenčiausiasis Sakramentas. Mes garbiname Jėzų esantį tabernakulyje.

Taurė – per šv. Mišias naudojamas indas Kristaus Kraujui laikyti. Taurė gali būti paauksuota ir pagražinta.

Teisingumas – sutampa su Dievo įstatymu apie Dievo ir žmonių teises. Mes elgiamės teisingai, kai kiekvienam suteikiame, kas jam ar jai priklauso. Teisingumas yra mūsų tikėjimo esminis dalykas.

Teismas – kiekvienas mūsų po mirties bus Dievo teisme, o paskutinysis teismas įvyks, kai visi žmonės stovės prieš Kristų ir bus teisiami pagal tai, ar darė gera ar pikta šiame pasaulyje.

Teofanija (gr. „Dievo pasirodymas“), krikščio­nybės mokyme — Dievo apsireiški­mas gamtoje ir žmogaus prote.

Tertulijonas (apie 160-230) - žymus lotynų Bažnyčios rašytojas.

Tėve Mūsų – Jėzaus išmokyta malda, vadinama ir “Viešpaties malda”.

Theotokos (gr. „Dievo gimdytoja“), Marijos ti­tulas, nustatytas Efezo Susirinkime (451), pabrėžiantis Jėzaus dieviškąją sūnystę.

Tiesa – kas tikrai yra taip, kaip pasakyta. Savo žodžiais ir veiksmais Jėzus apreiškė tiesą apie Dievą. Šios tiesos moko Katalikų Bažnyčia.

Tikėjimas – Dievo dovana, kuria Šventoji Dvasia mums padeda Dievo žodį priimti ir save dangiškajam Tėvui pašvęsti. Mes tikime Jėzų, Dievo Sūnų.

Tikėjimo išpažinimas kitaip Tikėjimo simbolis, Credo, Bažnyčios išpažįstamo tikėjimo for­mulė – trumpa malda su dvylika svarbiausių krikščioniškojo tikėjimo tiesų. “Apaštalų tikėjimo išpažinimas” yra trumpesnis; per šv. Mišias kartais kalbamas ilgesnis.

Tora (hebr. „mokymas, nurodymas, įsta­tymas“), plačiąja prasme - judaiz­mo religinio mokymo visuma, „Įsta­tymas“, siaurąja prasme - Penkiaknygė, pirmos penkios Biblijos kny­gos.

Trejybė (lot. Trinitas) - vienas Dievas trijuo­se Asmenyse: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia.

Tremendum - lot. „baimę keliantis“

Trys Karaliai – Viešpaties Apreiškimo šventė, per kurią prisimename pirmųjų kitataučių susitikimą su Jėzumi.

Troparas - trumpa himno pobūdžio giesmė stačiatikių liturgijoje.

U

Uolumas – stiprus troškimas pasiekti tikslą. Uolumo dorybė padeda mums skleisti Dievo karalystę žemėje.

V

Vatikanas – pastatai ir Šv. Petro bazilika aplink popiežiaus namus Romoje. Popiežius Katalikų Bažnyčios reikalus tvarko iš Vatikano valstybės.

Velykos – diena, kurią prisimename Kristaus Prisikėlimą iš numirusiųjų. Švenčiame Kristų, nugalėjusį nuodėmę ir mirtį. Svarbiausioji krikščionių šventė.

Velnias – nusidėjęs angelas arba piktoji dvasia, kuri neklausė Dievo. Velnias nori, kad neklausytume Dievo ir gundo nusidėti.

Verbos – sekmadienis prieš Velykas, kada prisimename Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, kai žmonės Jį sveikino medžių šakomis.

Vienybė – susijungti į vieną. Visi bažnyčioje susijungia šlovindami vieną tikrąjį Dievą per šv. Mišias.

Vienuolė – moteris, savo gyvenimą pašventusi Dievo ir artimo tarnystei. Vienuolė taip pat vadinama “sesuo”.

Vienuolis – žmogus, tarnaujantis Dievui bendruomenėje. Vienuolijos nariai arba narės duoda neturto, skaistybės ir paklusnumo įžadus.

Viešpaties malda -  „Tėve mūsų“.

Viešpats – sutrumpintai, tai yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus, antrasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo, tapęs žmogumi. Mūsų Viešpats savo gyvenimo paskutiniuosius trejus metus skelbė Dievo žodį ir ruošė apaštalus Jo darbą tęsti.

Viltis – Dievo dovana, suteikianti žinojimą, kad Dievas mus myli ir rūpinasi mumis, kad galime Juo pasitikėti. Turime vilties, kad Dievas suteiks pažadėtųjų reikalingų malonių mūsų gyvenimui žemėje ir dangui pasiekti.

Vyskupai – apaštalų įpėdiniai, Bažnyčios ganytojai. Vyskupai vadovauja vyskupijoms, kuriose yra daug parapijų.

Visuotinė – visur pasaulyje ir visi žmonės. Bažnyčia yra visuotinė (katalikiška), nes ji gyvuoja visų gerovei. Per šv. Mišias kalbame visuotinę maldą – už visą pasaulį.

Visi Šventieji – iškilmė, skirta visų šventųjų atminimui; švenčiama lapkričio 1 dieną.

Vulgata - (Vg), šv. Jeronimo atliktas Biblijos vertimas į lotynų kalbą, Tridento Susirinkime (XVI a.) paskelbtas autentišku.

Z

Zakristija – kambarys šalia bažnyčios, kurioje dvasininkai apsivelka liturginius drabužius ir kur laikomi šie rūbai bei šv. Mišioms skirti daiktai.

Zelotai - karinis judėjų fanatikų pasipriešini­mo romėnų okupacijai sąjūdis.

Zoe - gr. „gyvybė“.

Ž

Žydai – Dievo išrinktoji tauta prieš Kristaus atėjimą. Žydai taip pat vadinami izraelitais ir hebrajais.

Žydžiavimas - paniekinamas judaizmo kaip legalizmo nuvertinimas.

Žmogus – kiekvienas asmuo žemėje. Žmogus turi sielą ir kūną.

Žvakė – vienas iš šv. Mišių ir pamaldų atributų. Žvakė yra tikėjimo ir Jėzaus ženklas.

 

 

 

 

 

 

 

 

aukštyn