Liturginės laikysenos:

Stovėjimas – pagrindinė visų pamaldose dalyvaujančių laikysena. Pagrindinė ir įprasta stovėjimo prasmė yra pagarbos ženklas. Štai kodėl visi atsistoja pamaldų pradžioje  kunigui ateinant ar nueinant nuo altoriaus. Atsistoja, kai atsakoma į kunigo sveikinimą. Visi stovi skaitant Evangeliją, kaip kadaise tie izraelitai klausydamiesi jiems kalbančio Dievo (plg. Iš 3,5,20,21; Neh 8,5; Ez 2,1; Dan 10,11). Stovėjimas – tai laikysena tų, kurie laukia Kristaus žadėto palaiminto persikeitimo, juk Dievo Sūnaus akivaizdoje jie lieka stovėti, kadangi jiems nebaisus yra teismas (plg. Mal 3,2).

Klūpėjimas – meldžiamasi atsiklaupus pasninko, liūdesio, nusižeminimo ir atgailos dienomis. Anot šv. Bazilijaus, klūpėjimas parodo, kad nuodėmė mus parbloškė ant žemės. 

Tačiau klūpėjimas ne vien atgailos išskirtinis ženklas. Tai taip pat asmeninės maldos laikysena: atsiklaupus tyloje medituoti ar skaityti, kaip kad elgėsi senovėje Egipto dykumų vienuoliai. Pavyzdžiui, Apaštalų darbų knyga pasakoja apie suklupusį maldai apaštalą Petrą (plg. Apd 9,40), apaštalą Paulių (plg. Apd 20,36), suklupusius krikščionis, palydint apaštalą Paulių į kelionę (plg. Apd 21,5).

Sėdėjimas – tai padėtis to, kuris moko ir vadovauja. Vyskupas, sėdėdamas soste, vadovauja ir kalba. Jo kunigai sėdi aplink vyskupą ant suolų. 

Bendruomenėse taip pat kviečiama per pamaldas retkarčiais atsisėsti. Tai ne vien įprasta mokytojo, bet taip pat ir klausytojų laikysena: vaikelis Jėzus sėdėjo tarp Jeruzalės mokytojų (plg. Lk 2,46), Marija, klausydama Viešpaties žodžių, sėdėjo prie kojų (plg. Lk 10,39). 

Bendruomenė sėdėdama klauso Šv. Rašto skaitinių (išskyrus Evangelijos skaitymą), psalmių giedojimo ir skaitomų pamokslų. Taip pat susėdama po šv. Komunijos tyliai apmąstyti Dievo dovanas. 

Nusilenkimas, arba galvos palenkimas, reiškia pagarbą, tuo parodoma, kad visiškai sutinkama su vyresniuoju ir jam pritariama. Nusilenkimas yra ir atgailos ženklas.  

Tiek nusilenkimas, tiek galvos palenkimas liturgijoje reiškia tą patį – pagarbą, atgailą, kvietimą, sutikimą. 

Lenkiamasi prieš kryžių, smilkymo metu, prieš Evangelijų knygą, paveikslus ir kita. Lenkiamasi prieš asmenis: juos pagerbiant, sveikinant, kviečiant, jiems pritariant. 

Nusilenkus kalbamos kai kurios maldos. Palenkiama galva tariant Jėzaus, Marijos, taip pat šventųjų vardus jų šventės dieną. Palenkiame galvą, kai sakome “Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui ir Šventajai Dvasiai”, “Ir Žodis tapo Kūnu, ir gyveno tarp mūsų”.

Parpuolimas – dabartinėje Romos liturgijoje retai kada gulamasi ant žemės. Tokia laikysena įsakyta vyskupų konsekracijų apeigose ir eilėje konsekracijų, kurias teikia vyskupas: diakonus, kunigus šventinant, mergelių, abatų ir abačių konsekravimo apeigose, duodant amžinuosius įžadus. Tuo metu giedama visų šventųjų litanija. Pradėdamas Didžiojo Penktadienio apeigas, kunigas parpuola prieš altorių jį pagarbindamas. Parpuolimas – giliausia maldos laikysena. 

Procesija – Bažnytinių metų tėkmėje per liturgines pamaldas dažnai suruošiamos procesijos, kuriose dalyvauja visi ar tik kai kurie pamaldų dalyviai. Procesijoje su Švč. Sakramentu per Velykas, Devintines ar kitomis progomis dalyvauja visi susirinkę į pamaldas. Per procesiją kunigas su patarnautojais eina prie altoriaus ir palieka jį pamaldų pradžioje ir pabaigoje. Yra dar Evangelijos giedojimo, aukų atnešimo prie altoriaus procesijos. Šv. Komunijos priimti žmonės eina prie altoriaus taip pat procesijoje. Procesijų metu dera, kad visi giedotų atitinkamas giesmes. 

Procesijoje einama remiai, kukliai, galvą laikant tiesiai, nuleidus akis. 

Jei einama dviese ar daugiau, lygiuojama ir derinamasi. reikia laikytis vieno ar dviejų žingsnių distancijos nuo priekyje einančiųjų. Atgal nesidairoma. 

Liturginiai gestai:

Kryžiaus ženklu išpažįstame Švč. Trejybės tisą, išpažįstama, jog Kristus mus atpirko. 

Kryžiaus ženklas atliekamas dešinės rankos ištiestais ir suglaustais trimis pirštais, paliečiant kaktą, krūtinę, kairiąją ir dešiniąją petis, kairiąją ranką laikant ant krūtinės. pabaigoje rankos nuleidžiamos taip, kaip reikalauja po to einantis veiksmas. Paprastai jos sujungiamos. Žodžiai, lydintys kryžiaus ženklą, tariami pagal rankos judesį.

Kryžiaus ženklas aiškinamas įvairiai: darydami šį ženklą mes įšpažistame tikėjimą savo protu (paliečiama kakta), priimame jį su meile (paliečiama krūtinė), gyvename tikėjimu (paliečiamos petys). 

Mūšimasis į krūtinę – 

Aukštyn iškeltos rankos – 

Rankų uždėjimas – 

Sudėtos rankos – 

Pabučiavimas – 

Smilkymas – 

Scroll to Top