Kalvarijų Kryžiaus kelio stotys
M. Sopulingosios Dievo Motinos kopyčia
M. Sopulingosios Dievo Motinos koplyčia
Kryžiaus kelio pradžia.
I. Paskutinės vakarienės vieta
„Atėjus vakarui, Jėzus su dvylika mokinių susirinko prie stalo“ (Mt 26, 20). Vakarienės metu Jis „įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs“ (Jn 13, 5). „Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jn 13, 15). „Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“. Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 26–28).
I. Paskutinės vakarienės vieta
II. Prie Alyvų kalno
II. Prie Alyvų kalno
„Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną. Jėzus jiems tarė: „Jūs visi pasipiktinsite, nes parašyta: Ištiksiu piemenį, ir avys išsisklaidys. O prisikėlęs aš pirma jūsų nueisiu į Galilėją“. Petras atsiliepė: „Jei ir visi pasipiktintų, tai tik ne aš!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: dar šiandien, jau šią naktį, gaidžiui nė dukart nepragydus, tu manęs tris kartus išsiginsi“. Petras dar atkakliau tvirtino savo: „Jeigu net reikėtų man su tavimi mirti, aš vis tiek tavęs neišsiginsiu“. Tą pat kalbėjo ir visi kiti“ (Mk 14, 26–31) „Netrukus Jėzus su jais atėjo į ūkį, vadinamą Getsemane, ir tarė mokiniams: „Pasėdėkite čia, kol aš ten nuėjęs melsiuos“. Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti“ (Mt 26, 36–37).
III. Viešpats Jėzus meldžiasi Alyvų sode
„Atėjus į vietą, jis įspėjo: „Melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!“ Jis atsitolino nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs ėmė melstis: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“ Jam pasirodė iš dangaus angelas ir jį sustiprino. Mirtino sielvarto apimtas, jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn. Atsikėlęs po maldos, jis atėjo pas mokinius ir rado juos iš liūdesio užmigusius. Jis tarė jiems: „Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą!“ (Lk 22, 40-46)
III. Viešpats Jėzus meldžiasi Alyvų sode
IV. Viešpats Jėzaus suėmimas
IV. Viešpats Jėzaus suėmimas
„Jam dar kalbant, štai pasirodė Judas, vienas iš Dvylikos, o su juo didelis būrys, ginkluotas kalavijais ir vėzdais, atsiųstas aukštųjų kunigų ir tautos seniūnų. Jo išdavėjas buvo nurodęs jiems ženklą, sakydamas: „Kurį pabučiuosiu, tai tas! Suimkite jį!“ Ir tuojau priėjęs prie Jėzaus tarė: „Sveikas, rabi!“ ir pabučiavo jį. O Jėzus jam tarė: „Bičiuli, ko atėjai?“ Tuomet jie pripuolę nutvėrė jį ir suėmė“ (Mt 26, 47–50)
V. Prie Kedrono upelio
„Simonas Petras, kuris turėjo kalaviją, išsitraukė jį, ištiko vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam dešinę ausį. Tarnas buvo vardu Malkus“ (Jn 18, 10). „Bet Jėzus jam tarė: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus. Gal manai, jog aš negaliu paprašyti savo Tėvą ir jis bemat neatsiųstų man per dvylika legionų angelų?! Bet kaipgi išsipildytų Raštai, kad šitaip turi atsitikti?!“ „Bet viskas šitaip dedasi, kad išsipildytų pranašų Raštai“. Tada visi mokiniai, palikę jį, pabėgo“ (Mt 26, 52–54.56)
Iš Alyvų sodo Jėzus buvo vedamas pas Aną per Kedrono upelį.
V. Prie Kedrono upelio
VI. Pirmuose vandens vartuose
VI. Pirmuose vandens vartuose
Dovydo lūpomis Išganytojas skundžiasi: „Daugiau negu man ant galvos plaukų yra žmonių, kurie nekenčia manęs be priežasties“. „Tapau benamis savo giminėms, svetimas savo motinos vaikams“. „Vartuose žmonės skleidžia apie mane paskalas, smuklės lankytojai tyčiojasi iš manęs dainomis“ (plg. Ps 69, 5.9.13).
Meilingasis Viešpatie Jėzau Kristau! Minia šaipėsi iš Tavęs, kai buvai į miestą pro vartus vedamas. Sustiprink mus savo malone, kad nepaliautume Tau dėkoję už tai, jog meilingai lankai mūsų širdis savo įkvėpimais. Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.
VII. Pirmuose Siono vartuose
Nedėkinga Jeruzalė priima Viešpatį Jėzų ne kaip Išganytoją, bet kaip tautos priešą. Viešpats galėtų nusiskųsti: „Mano tauta, ką aš tau padariau? Ar kuo aš tave užgavau? Atsakyk man. Ar už tai, kad tave vedžiau tave tyrais keturias dešimtis metų ir mana maitinau tave, ir įvedžiau į labai gerą žemę, tu prirengei Kryžių savo Išganytojui?“
Klausk savęs, ar tau nebūtų lengviau Dievo teisme, jei visai nebūtum pažinęs Kristaus Kančios, neg dabar, kai matydamas Jėzaus širdies gerumą nenustoji Jos įžeidinėjęs?
Visagalis amžinasis Dieve, amžino Jeruzalės miesto Kūrėjau ir Saugotojau! Dieną ir naktį saugok mūsų Tėvynę su jos gyventojais, kad jie džiaugtųsi saugiu gyvenimu ir taika. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
VII. Pirmuose Siono vartuose
VIII. Pas Aną
VIII. Pas Aną
„Būrys, jo vadas ir žydų tarnai suėmė Jėzų, surišo ir nuvedė pirmiausia pas Aną“ (Jn 18, 12). „Vyriausiasis kunigas ėmė klausinėti Jėzų apie jo mokinius bei mokslą. Jėzus jam atsakė: „Aš viešai kalbėjau pasauliui. Aš visuomet mokiau sinagogose ir šventykloje, kur susirenka visi žydai, ir nieko nesu kalbėjęs slapčia. Kam tad mane klausinėji? Teiraukis tų, kurie girdėjo, ką esu kalbėjęs. Jie žino, ką esu jiems sakęs“. Jam tai pasakius, vienas iš ten buvusių tarnų smogė Jėzui per veidą, tardamas: „Šitaip tu atsakai vyriausiajam kunigui?!“ Jėzus jam tarė: „Jei pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, – kam mane muši?“ Tuomet Anas pasiuntė jį surištą pas vyriausiąjį kunigą Kajafą“ (Jn 18, 19–24).
Kantriausias Viešpatie Jėzau Kristau! Tu nugalėjai mus savo gerumu, nes galėdamas nubausti įpykusį tarną ramiai priėmei jo smūgį į veidą. Padėk mūsų valiai, kad dėl Tavo meilės įstengtume nekeršyti savo įžeidėjams ar skriaudėjams. Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.
IX. Pirmą kartą pas Kajafą
„Tie, kurie buvo suėmę Jėzų, nuvedė jį pas vyriausiąjį kunigą Kajafą, kur buvo susirinkę Rašto aiškintojai ir seniūnai. Petras sekė jį iš tolo iki vyriausiojo kunigo rūmų ir, įėjęs į kiemą, atsisėdo su tarnais pažiūrėti, kuo viskas baigsis. Tuo tarpu aukštieji kunigai ir visa teismo taryba ieškojo neteisingo parodymo prieš Jėzų, kad galėtų jį nuteisti mirti, tačiau nerado, nors daug buvo atėję neteisingų liudytojų. Pagaliau išėjo priekin du ir tarė: „Šitas yra sakęs: ‘Aš galiu sugriauti Dievo šventyklą ir per tris dienas ją vėl atstatyti’“. Tada atsistojęs vyriausiasis kunigas paklausė Jėzų: „Tu nieko neatsakai į šituos kaltinimus?!“ (Mt 26, 57–63).
Viešpatie Jėzau Kristau! Netikri liudytojai neteisingai skundė Tave Kajafui, kad galėtų pasmerkti mirti. Mes nuolankiai prašome Tave: padėk mums, kad šiame gyvenime patyrę daug neteisybės, nenustotume pasitikėti visų žmonių amžinu Teisėju, Tavo Tėvu, mūsų Viešpačiu. Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.
IX. Pirmą kartą pas Kajafą
X. Kalėjime
X. Kalėjime
„Bet Jėzus tylėjo. Tuomet vyriausiasis kunigas jam tarė: „Prisaikdinu tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar tu Mesijas, Dievo Sūnus!“ Jėzus atsakė: „Tu tai sakai. Bet ir aš jums sakau: nuo šiol jūs matysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse!“ Tuomet vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: „Jis piktžodžiauja! Kam dar mums liudytojai?! Štai girdėjote piktžodžiavimą. Kaip jums regisi?“ Jie atsakė: „Vertas mirties!“ Tuomet jie ėmė spjaudyti Jėzui į veidą ir daužyti kumščiais. Kiti mušė jį per veidą 68 ir tyčiojosi: „Pranašauk mums, Mesijau, kas tave užgavo!“ (Mt 26, 63–69).
Pasaulio tikroji šviesa, Viešpatie Jėzau! Tu buvai įmestas nakčiai į kalėjimą ir ten patyrei didžių kančių. Suteik mums savo malonės, kad pragaro tamsybių išvengtume ir savo gerais darbais dangaus šviesybę laimėtume. Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.
XI. Antrą kartą pas Kajafą
„Rytui išaušus, susirinko tautos seniūnai, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai. Jie atsivesdino Jėzų į savo tribunolą ir reikalavo: „Jei tu Mesijas, tai prisipažink mums!“ Jėzus atsiliepė: „Jeigu jums ir pasakysiu, vis tiek manim netikėsite, o jei paklausiu, man neatsakysite. Tačiau nuo šio meto Žmogaus Sūnus sėdės Dievo Galybės dešinėje“. Tada jie visi sujudo klausti: „Tai tu esi Dievo Sūnus?“ O jis atsakė: „Taip yra, kaip sakote: Aš Esu!“ Tuomet jie tarė: „Kam dar mums liudytojai?! Mes girdėjome iš jo paties lūpų!“ (Lk 22, 66–71).
Viešpatie Jėzau Kristau! Tu nužengei nuo Tėvo prieglobsčio iš dangaus į žemę ir išliejai savo brangiausią kraują mūsų nuodėmėms atleisti. Nusižeminę maldaujame tave, kad teismo dieną būtume verti stovėti Tavo dešinėje ir išgirsti: „Ateikite palaimintieji“. Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.
XI. Antrą kartą pas Kajafą
XII. Antruose Siono vartuose
XII. Antruose Siono vartuose
„Visas susirinkimas atsistojo ir nusivedė Jėzų pas Pilotą“ (Lk 23, 1). „Kai išdavikas Judas pamatė, jog Jėzus pasmerktas, gailesčio pagautas nunešė atgal aukštiesiems kunigams ir seniūnams trisdešimt sidabrinių ir tarė: „Nusidėjau išduodamas nekaltą kraują“. Tie atsakė: „Kas mums darbo?! Tu žinokis!“ Nusviedęs šventykloje pinigus, jis išbėgo ir pasikorė. Aukštieji kunigai paėmė sidabrinius ir kalbėjo: „Jų negalima dėti į šventyklos iždą, nes tai užmokestis už kraują“. (Mt 27, 3–6).
Viešpatie! Tu nė vieno neatstumi, atgailojantiems ir netgi dideliems nusidėjėliams rodai švelnų pasigailėjimą ir atlaidumą. Pasigailėk mūsų, išklausyk mūsų maldas ir apšviesk mūsų širdis, kad turėtume jėgų vykdyti Tavo įsakymus. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
XIII. Pirmą kartą pas Pilotą
„Iš Kajafo rūmų jie nusivedė Jėzų į pretorijų. Buvo ankstyvas rytas“ (Jn 18, 28). „Tada Pilotas vėl įžengė į pretorijų ir, pasišaukęs Jėzų, paklausė: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus atsakė: „Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?“ Pilotas tarė: „Bene aš žydas?! Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man tave įskundė. Sakyk, ką esi padaręs?“ Jėzus atsakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia“. Tuomet Pilotas jį paklausė: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus atsakė. „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“. Pilotas dar paklausė: „O kas yra tiesa?!“ Po šių žodžių jis vėl išėjo pas žydus ir tarė jiems: „Aš nerandu jame jokios kaltės“ (Jn 18, 33–38). „Bet jie vis atkakliau tvirtino: „Jis savo mokslu kursto tautą visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos iki čia“. Tai išgirdęs, Pilotas paklausė, ar tas vyras galilėjietis“ (Lk 23, 5–7).
Visagali, amžinasis Dieve, Tu per savo mylimąjį Sūnų, visatos Karalių, panorėjai viską atnaujinti. Meldžiame, kad visos tautos, iš nuodėmės žaizdų išgijusios, paklustų Viešpaties Jėzaus Kristaus maloniausiajai valdžiai. Jis su Tavimi gyvena ir viešpatauja per amžius.
Amen.
XIII. Pirmą kartą pas Pilotą
XIV. Pirmą kartą Geležiniuose Vartuose
XIV. Pirmą kartą Geležiniuose Vartuose
„Sužinojęs, kad Jėzus iš Erodo valdų, nusiuntė jį pas Erodą, kuris irgi buvo tomis dienomis Jeruzalėje. Erodas, pamatęs Jėzų, labai apsidžiaugė. Mat jis jau pirmiau norėjo jį išvysti, nes buvo apie jį girdėjęs ir tikėjosi pamatysiąs jį darantį kokį nors stebuklą. Jis ėmė jį visaip klausinėti, bet Jėzus jam neatsakinėjo. Tuo tarpu aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai apstoję be paliovos jį kaltino. Tada Erodas su savo palyda Jėzų paniekino ir išjuokė. Paskui, aprengęs jį baltu drabužiu, pasiuntė atgal Pilotui. Tą dieną Erodas ir Pilotas tapo draugais, o seniau jie pykosi“ (Lk 23, 7–12).
Dieve! Savo viengimiui Sūnui Tu lėmei būti žmonijos Išganytoju ir liepei jį Jėzumi vadinti. Trokštame garbinti Jo vardą čia, žemėje, ir džiaugtis regėdami jo veidą danguje. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
XV. Pas Erodą
„Ai, mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (Ps 22, 2). „Bet aš kirminas, o ne žmogus, – vienų išjuoktas, kitų paniekintas. Visi, kas mane mato, iš manęs tyčiojasi ir šaipydamiesi kraipo galvas. „Pasitikėjo VIEŠPAČIU, tegelbsti jį, – tegu išvaduoja, jei juo gėrisi!“ (Ps 21, 7–9). „Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų“ (Fil 2, 8–9).
Viešpatie Jėzau Kristau! Erodo akivaizdoje Tu buvai išjuoktas ir baltu drabužiu apvilktas. Per Atgailos sakramentą grąžink nuodėmių daugybe suteptoms mūsų sąžinėms nekaltumą, kad augtume Tavo malone ir meile. Tu gyveni ir viešpatauja per amžius. Amen.
XV. Pas Erodą
XVI. Antrą kartą Geležiniuose Vartuose
XVI. Antrą kartą Geležiniuose Vartuose
„Pilotas, sušaukęs aukštuosius kunigus, seniūnus ir paprastus žmones, pareiškė: „Jūs atvedėte man šį žmogų, kaltindami jį žmonių kurstymu. Bet aš, jį apklausęs jūsų akyse, neradau nė vienos jam primetamos kaltės“ (Lk 23, 13–15).
Meldžiame, Visagalis Dieve, kad mus teisingai dėl piktų darbų kenčiančius, Tavo malonės dvelkimas atgaivintų. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
XVII. Pirmuose senojo miesto vartuose
„Šventės proga valdytojas buvo pratęs paleisti miniai vieną kalinį, kurio ji norėdavo. Tuomet jis turėjo garsų kalinį, vardu Barabas. Taigi, žmonėms susirinkus, Pilotas paklausė: „Katrą norite, kad jums paleisčiau: Barabą ar Jėzų, vadinamą Mesiju?“ Mat jis žinojo, kad Jėzų jie buvo išdavę iš pavydo“ (Mt 27, 15–18). „Jie šaukė: „Barabą!“ Pilotas paklausė: „Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Mesiju?“ Jie visi rėkė: „Ant kryžiaus jį!“ Jis klausė: „O ką gi pikta yra padaręs?“ Bet tie dar garsiau šaukė: „Ant kryžiaus jį!“ (Mt 27, 21–23).
Visagali amžinasis Dieve! Norėdamas žmonių giminei duoti sektiną nusižeminimo pavyzdį, Tu leidai mūsų Išganytojui priimti kūną ir kryžiaus kančias kentėti. Pasigailėk mūsų ir padėk, kad būtume verti jo pavyzdžiu kentėti ir dalytis Jo prisikėlimo nuopelnais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
XVII. Pirmuose senojo miesto vartuose
XVIII. Antruose naujojo miesto vartuose
XVIII. Antruose naujojo miesto vartuose
„Mano priešai apstoja mane lyg jaučiai, stiprūs Bašano jaučiai apgula mane; atveria plačiai į mane savo žiotis lyg plėšrūs ir riaumojantys liūtai. Esu lyg ant žemės išlietas vanduo, visi mano kaulai išnarstyti; lyg vaškas mano širdis, ištirpusi krūtinėje. Gerklė man išdžiūvusi lyg molio šukė, mano liežuvis limpa prie gomurio; tu guldai mane į mirties dulkes“ (Ps 22, 13–16). „Gelbėk mane, VIEŠPATIE, nuo nedorėlių, apsaugok mane nuo smurtininkų“ (Ps 140, 2).
Viešpatie Jėzau Kristau, nusižeminę tave meldžiame – teįpranta tinkamai ir šventai Tau tarnauti tie, kuriuos gaivini savo Kančios apmąstymais. Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.
XIX. Trečiuose naujojo miesto vartuose
„VIEŠPATS yra mano šviesa ir išgelbėjimas, ko turėčiau bijotis? VIEŠPATS yra mano gyvenimo tvirtovė, prieš ką turėčiau drebėti? Kai nedori žmonės užpuola mane, norėdami mane suėsti – jie, mano užpuolikai ir priešai, klumpa ir žūva“ (Ps 27, 1–2). „Kaip elnė ilgisi tekančio vandens, taip aš ilgiuosi tavęs, Dieve. Visa gyvastimi trokštu Dievo – gyvojo Dievo, – kada nueisiu pamatyti Dievo veido?“ (Ps 42, 2–3).
Visagalis ir maloniausiasis Dieve! Pažvelk meilingai į mūsų maldas ir išvaduok mūsų širdis iš piktų minčių pagundų, kad taptume tinkama buveine Šventajai Dvasiai gyventi. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
XIX. Trečiuose naujojo miesto vartuose
XX. Ketvirtuose senojo miesto vartuose
XX. Ketvirtuose senojo miesto vartuose
Kristus skundžiasi Dovydo lūpomis: „Užgaulės drasko širdį, esu nevilties pagautas; laukiu užuojautos, bet nėr jokios, ieškau paguodos, bet nerandu, kas paguostų. Į mano maistą jie deda nuodų, troškuliui numalšinti man jie duoda acto“ (Ps 69, 21–22). „Bet aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui“ (Gal 6, 14).
Viešpatie, meilingai parodyk savo neišreiškiamą gailestingumą. Padėk mums iš visų nuodėmių išsinerti ir iš bausmių, kurias už jas užsitraukėm, išsivaduoti. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
XXI. Rotušėje arba antrą kartą pas Pilotą
„Tuomet Pilotas ėmė ir nuplakdino Jėzų. Kareiviai, nupynę vainiką iš erškėčių, užspaudė jam ant galvos, apsiautė jį purpurine skraiste, ėjo prie jo ir šaipėsi: „Sveikas, žydų karaliau!“ Ir daužė jam per veidą“ (Jn 19, 1–3). „Taigi Jėzus išėjo laukan su erškėčių vainiku ir purpurine skraiste. Pilotas tarė: „Štai žmogus!“ Aukštieji kunigai ir jų tarnai, pamatę jį, ėmė šaukti: „Ant kryžiaus jį, ant kryžiaus!“ Pilotas jiems sako: „Jūs imkite ir patys nukryžiuokite! Aš nerandu jame kaltės“ (Jn 19, 5–6).
Visagali amžinasis Dieve! Viengimiui Sūnui Tu lėmei būti pasaulio Atpirkėju ir norėjai, kad tave permaldautų jo kraują. O kad mes savo išganymo kruviną kainą taip garbintume ir jos galybe čia, žemėje, nuo dabartinio gyvenimo nelaimių būtume taip apsaugoti, kad jos amžinaisiais vaisiais džiaugtumės danguje. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
XXI. Rotušėje arba antrą kartą pas Pilotą
XXII. Viešpats Jėzus paima nešti Kryžių
XXII. Viešpats Jėzus paima nešti Kryžių
„Prisityčioję nuvilko jam purpurinį apsiaustą ir apvilko jo paties drabužiais. Tuomet [kareiviai] išvedė Jėzų nukryžiuoti“ (Mk 15, 20–21). ” Nešdamas savo kryžių, jis ėjo į vadinamąją Kaukolės vietą, hebrajiškai Golgotą“ (Jn 19, 17). „Tuomet Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24).
Kaip aš priimu ir nešu Dievo apvaizdos man uždėtą kryžių?
Viešpatie, pažvelk į šią savo šeimą. Dėl jos mūsų Viešpats Jėzus Kristus sutiko būti išduotas į priešų rankas ir kryžiaus kančią iškentėjo. Jis su tavimi gyvena ir viešpatauja per amžius. Amen.
XXIII. Viešpats Jėzus pirmą kartą parpuola po kryžiumi
Viešpats Jėzus neša savo kryžių į mirties vietą. Visą naktį kankintas, baisiai nuplaktas, erškėčiais vainikuotas, sunkaus kryžiaus slegiamas Jėzus vos gali paeiti; kraujas nudažo jo kelią; netekęs paskutinių jėgų, jis puola po sunkia našta.
„Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėt į pagundą, nes dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“. Jis vėl nuėjo ir dar kartą meldėsi tais pačiais žodžiai“ (Mk 14, 38).
Mes taip pat puolame po nuodėmės našta, dažnai iš savo silpnumo; ir atiskėlimas būna sunkesnis, negu kryžiaus nešimas.
Išklausyk, Viešpatie, nusižeminusiųjų maldas ir dovanok mums, Tau išpažįstantiems savo nuodėmes, maloniai suteik mums atleidimą ir ramybę. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
XXIII. Viešpats Jėzus pirmą kartą parpuola po kryžiumi
XXIV. Viešpats Jėzus susitinka savo Motiną
XXIV. Viešpats Jėzus susitinka savo Motiną
Marija turėjo drąsos ateiti į tą kelią, kuriuo jos sūnus buvo vedamas į Kalvarijos kalną. Prasiskverbusi pro minią ir kareivius, ji susitiko su kryžių nešančiu sūnumi. Jos jautrią sielą pervėrė neapsakomas skausmas. Pirmiau ji, ilgai ieškojusi ir radusi Jėzų šventykloje paklausė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“ (Lk 2, 48).
Šį kartą Marija nieko neklausė. Giliai atjausdama Sūnaus skausmą, ji tylėjo ir stebėjo, kaip Jėzus vykdo savo gyvenimo pašaukimą. Sopulingoji Motina nesukliudė savo sūnui eiti kryžiaus keliu į tikrą mirtį, nes tokia buvo Dievo valia.
Dieve! Tau kenčiant, sopulių kalavijas pagal Simeono pranašavimą pervėrė saldžiausią garbingosios Mergelės ir Motinos Marijos sielą. Pasigailėk mūsų ir leisk mums pagarbiai minintiems jos sopulius, patirti Tavo kančios brangių laimėjimų. Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.
XXV. Simonas Kirėnietis padeda nešti kryžių
„Jie privertė vieną grįžtantį iš laukų praeivį – Simoną Kirėnietį, Aleksandro ir Rufo tėvą – panėšėti jo kryžių“ (Mk 15, 21).
Nuvargęs Kristus meiliai priėmė Simono pagalbą. Nors čia pat buvo daug palydovų, tačiau tik Simonas buvo išrinktas šiai laimei – padėti Jėzui Jo kryžių nešti. Už tą pagalbą Viešpats neliko skolingas: abu Simono sūnūs vėliau tapo vyskupais ir kankiniais.
Klausk savęs: ar neatstumi kito pagalbos kelyje į Išganymą ir ar padedi kitam jo kryžių nešti?
Dieve, Tu Tave mylintiems visa išvedi į gera. Įkvėpk mūsų širdims nepalaužiamų Tavo meilės jausmų, kad jokios pagundos nepakeistų tų troškimų, kurie tavo įkvėpimu buvo pradėti. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
XXV. Simonas Kirėnietis padeda nešti kryžių
XXVI. Veronika nušluosto Viešpačiui Jėzui veidą
XXVI. Veronika nušluosto Viešpačiui Jėzui veidą
Garbinga moteris Veronika – kaip sako padavimas – ne tik atjautė kenčiantį Kristų, bet ir pasiryžo parodyti Jam užuojautą ir patarnauti: prasiskverbusi pro minią, prisiartino prie Jėzaus ir meilingai nušluostė savo skara Jo kruviną veidą. Viešpats, atsilygindamas moteriškei už gerą darbą ir drąsią širdį, paliko ant skaros savo Veido atvaizdą.
Viešpatie Jėzau Kristau! Tu nepalieki neatlyginęs ir mažiausio gero darbo. Per Tavo Kryžiaus kelio apmąstymą įsprausk mūsų širdyje ir atmintyje tavo skaistaus Veido aiškius bruožus. Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.
XXVII. Viešpats Jėzus teismo vartuose parpuola po kryžiumi antrą kartą
Antrasis Jėzaus puolimas po kryžiumi vaizduoja kliūčių nugalėjimą. Kristus ėjo labai išvargęs, Jo jėgos nyko, o kelio pabaigos dar nesimatė. Kepino vidurdienio kaitra. Viešpats puolė po kryžiumi antrą kartą. Puolęs Jis tuoj kėlėsi ir žengė toliau.
Visose gyvenimo srityse yra kliūčių ir reikia jas nugalėti, nes „ kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas“ (Mk 13, 13), – sako Viešpats.
Kai man teks vėl nupulti, nenusiminsiu: užuot nuleidęs rankas, sudėsiu jas maldai.
Dieve! Tu žinai, kad mes didžių pavojų užklupti dėl savo žmogiškos silpnybės nepajėgiame išsilaikyti. Suteik mums sielos ir kūno sveikatos, kad Tavo padedami nugalėtume tai, ką dėl savo nuodėmių kenčiame. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
XXVII. Viešpats Jėzus teismo vartuose parpuola po kryžiumi antrą kartą
XXVIII. Viešpats Jėzus ramina verkiančias moteris
XXVIII. Viešpats Jėzus ramina verkiančias moteris
„Jį lydėjo didelis būrys žmonių, tarp jų ir daug moterų, kurios verkė jo ir aimanavo. Atsigręžęs į jas, Jėzus prabilo: „Jeruzalės dukros! Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų! Ateis dienos, kai sakys: „Laimingos nevaisingosios! Laimingos negimdžiusios ir nežindžiusios!“ Tada sakys kalnams: Griūkite ant mūsų! ir kalvoms: Pridenkite mus! Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas gi laukia sausuolio?“ (Lk. 23, 27–31).
Geras dalykas – kenčiantį užjausti, bet dar geresnis – suprasti, kad nuodėmė yra visų kančių priežastis.
Meldžiame Tave, Viešpatie, dovanoti savo tarnams nusikaltimus. Mes neįstengiam tau patikti vien savo jėgomis, tad išganyk mus užtariant Tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties, Gimdytojai. Prašome per Kristų, kuris su tavimi gyvena ir viešpatauja per amžius. Amen.
XXIX. Viešpats Jėzus prie Golgotos kalno parpuola po kryžiumi trečią kartą
Lipdamas į Kalvarijos kalną ir pamatęs savo mirties vietą, Jėzus vėl neteko jėgų ir trečią kartą parpuolė po kryžiumi. Bažnyčios tėvų nuomone, šis trečiasis puolimas vaizduoja žmonių atkritimą į sunkiąsias nuodėmes. Skaudus yra žmogaus nepastovumas: nežiūrint tikro gailesčio ir tvirto pasiryžimo pasitaisyti, kartais jis atkrenta į tą pačią nuodėmę… Nepamirškime, kad Dievo gailestingumas yra didesnis negu mūsų nedorybė.
Visagali amžinasis Dieve, liūdinčiųjų paguoda, dirbančiųjų tvirtybe, tepasiekia Tave iš bet kurio vargo šaukiančiųjų maldos, kad visi džiaugtųsi susilaukęs savo varguose tavo gailestingumo. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen
XXIX. Viešpats Jėzus prie Golgotos kalno parpuola po kryžiumi trečią kartą
XXX. Viešpačiui Jėzui nuplėšia drabužius
XXX. Viešpačiui Jėzui nuplėšia drabužius
„Atėję į vietą, vadinamą Golgota (tai yra: „Kaukolės vieta“), davė jam gerti vyno, sumaišyto su tulžimi, bet Jėzus tik paragavo ir negėrė“ (Mt 27, 33–34).
Kareiviai išvilko Jėzų iš drabužių, pasidalijo juos į keturias dalis, kiekvienam kareiviui po dalį, o dėl tunikos – ji buvo nesusiūta, nuo viršaus iki apačios megzta – metė burtą. Anot seno pasakojimo, ta tunika buvusi Jėzaus Motinos numegzta.
Bažnyčios tėvų nuomone, tunika simbolizuoja Bažnyčios vienybę.
Dieve, taisantis paklydusiu, renkantis išblaškytus ir saugantis surinktus, suteik krikščionių tautoms vienybės dovaną, kad būdamos vienybėje su tikruoju Tavo Bažnyčios ganytoju įstengtų Tau vertai tarnauti. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
XXXI. Viešpatį Jėzų kala prie kryžiaus
„Buvo trečia valanda, kai jį nukryžiavo. Taip pat buvo užrašytas jo kaltinimas: „Žydų karalius“. Kartu su juo nukryžiavo du plėšikus: vieną iš dešinės, kitą iš kairės“ (Mk 15, 25–28) „Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbi, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“ Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam perrūgusio vyno ir sakydami: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“ (Lk 23, 35-37).
Dieve! Savo viengimiui Sūnui Tu lėmei būti pasaulio Atpirkėju ir per Jį, nugalėjusį mirtį, gailestingai atnaujinai mūsų gyvenimą. Duok, kad minėdami tas malones, būtume verti tave amžinai mylėti ir laimėti atpirkimo vainiką. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
XXXI. Viešpatį Jėzų kala prie kryžiaus
XXXII. Viešpats Jėzus kenčia ir miršta ant kryžiaus
XXXII. Viešpats Jėzus kenčia ir miršta ant kryžiaus
Tris valandas Jėzus kabojo ant kryžiaus. Suklupęs šioje šventoje vietoje, rodos girdžiu Jėzaus balsą nuo kryžiaus:
„Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34). Klausk savęs, ar turi gerą žodį tiems, nuo kurių pats kenti.
„Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43). Ar aš stengiuosi paguosti artimą jo gyvenimui besibaigiant.
„Štai tavo Motina!“ (Jn 19, 27). Visą gyvenimą noriu būti ištikimas Marijos sūnus (dukra).
„Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mk 15, 34). Mirties kančioje trokštu Tavęs, Viešpatie.
„Trokštu“ (Jn 19, 28). Tik nuoširdi mano meilė gali Jėzaus širdies troškulį numaldyti.
„Atlikta“ (Jn 19, 30). Džiaugsmo spindulys tegul užklysta į mano sielą šiandien ir mirties valandą.
„Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46).
Mirdamas aš rankose laikysiu Tavo kryžių, o lūpomis ištarsiu šiuos Tavo paskutinius žodžius.
Visagali ir gailestingasis Dieve, žmonių giminei suteikęs ir išganymo priemonių ir amžino gyvenimo dovaną, maloniai pažvelk į savo tarnus ir išgelbėk sielas, kurias sukūrei, kad mirties valandą mus be kaltės dėmių šventi angelai atvestų Tau mūsų Kūrėjui. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
XXXIII. Viešpatį Jėzų nuima nuo kryžiaus
Jėzus mirė. „Ir štai šventyklos uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti. Atsivėrė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių“ (Mt. 27, 51–52). „Priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jie nebelaužė jam blauzdų, tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens“ (Jn 19, 33–34). „Taigi jie paėmė Jėzaus kūną ir suvyniojo į drobules su kvepalais, kaip reikalavo žydų laidojimo paprotys“ (Jn 19, 40).
Dieve! Tu savo kančios pėdsakus mums palikai šventoje drobėje, į kurią Juozapas suvyniojo nuo kryžiaus nuimtą Tavo švenčiausiąjį kūną. Savo mirtimi ir palaidojimu nuvesk mus į prisikėlimo garbę. Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.
XXXIII. Viešpatį Jėzų nuima nuo kryžiaus
XXXIV. Viešpaties Jėzaus Kristaus kapas
XXXIV. Viešpaties Jėzaus Kristaus kapas
„Toje vietoje, kur buvo nukryžiuotas Jėzus, buvo sodas ir sode naujas kapo rūsys, kuriame dar niekas nebuvo laidotas. Ten jie ir paguldė Jėzų, nes buvo žydų Prisirengimo diena, o kapas arti“ (Jn 19, 41–42). „Juozapas pasiėmė kūną, įvyniojo į švarią drobulę ir paguldė savo naujame kapo rūsyje, kurį buvo išsikaldinęs uoloje. Paskui jis užrito didelį akmenį ant rūsio angos ir nuėjo. Ten dar buvo Marija Magdalietė ir kita Marija, kurios sėdėjo priešais kapą“ (Mt. 27, 59–61).
Viešpatie Jėzau Kristau! Mylėdamas žmones, Tu išliejai savo meilės turtus ir įsteigei Švenčiausiąjį Sakramentą. Išmokyk mus Tavo brangiausią Širdį mylėti ir tokiu įstabiu Sakramentu visada vertai naudotis. Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.
XXXV. Šventojo Kryžiaus atradimas
Karalienė šv. Elena ilgai ieškojusi Kalvarijos kalne atrado Viešpaties Jėzaus kryžių šalia kitų dviejų ir jį atpažino, stebuklingai išgijus ligoniui. Nuo to laiko Kryžiaus medžio dalelės yra laikomos bažnyčiose didžiausioje pagarboje, kaip brangi relikvija.
Dieve! Tu leidai savo kančios stebuklus atradus išganingąjį kryžių. Duok mums gyvybės medžio kaina laimėti amžinojo gyvenimo malonę. Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.