Istorija

XVII amžiuje įkurtos Vilniaus Kalvarijos nuo seno traukia gausius maldininkų būrius. Verkiuose, prie Vilniaus, nuspręsta įsteigti Kalvarijas dėkojant Viešpačiui už pergalę prieš rusų kariuomenę, sykiu šios Kalvarijos kurtos kaip žemiškosios Jeruzalės tikslus atspindys, arba Naujoji Jeruzalė, kurią lankantys piligrimai, negalintys nuvykti į Šventąją Žemę, tarsi keliautų Viešpaties pėdomis.

Vilniaus Kalvarijų sumanytojas ir Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios fundatorius – Vilniaus vyskupas Jurgis Bialozoras. Statybomis, vykusiomis 1662–1669 m., toliau rūpinosi jo įpėdinis vyskupas Aleksandras Sapiega, prižiūrėti Verkių Kalvariją ir globoti piligrimus 1668 m. pavedęs Vilniaus Šventosios Dvasios konvento dominikonams. 1669 m. birželio 9 d., per Sekmines, iškilmingai pašventinta Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia.

1675 m. naujasis Vilniaus vyskupas Mikalojus Pacas Kalvarijas patikėjo iš Varšuvos atvykusiems dominikonams observantams. Tais pačiais metais kilo didelis gaisras, sunaikinęs medinę bažnyčią, vienuolyną, apskritai, visą Kalvarijų ansamblį. 1700 m. vienuolių rūpesčiu buvo atstatyta jau mūrinė bažnyčia. 1755 m. ansamblį vėl perėmė savo žinion Vilniaus Šventosios Dvasios konvento dominikonai. Jie ėmėsi perstatyti ir iš esmės atnaujinti bažnyčią, taip pat pastatė dvidešimt naujų mūrinių koplyčių. 1772 m., per Sekmines, bažnyčią pašventino Vilniaus vyskupas Tomas Zenkevičius.

1812 m. bažnyčią su vienuolynu užėmė prancūzų armija. Pastatuose kilęs gaisras smarkiai apnaikino ansamblį, pražuvo daug svarbių dokumentų, liudijusių šios vietos istoriją. Po Napoleono karų laikotarpio visos koplyčios buvo restauruotos, 1838 m. išleistas piligrimų labai pamėgtas „Vadovas po Vilniaus Kalvarijas“.

1850 m. caro valdžia uždarė Verkių dominikonų vienuolyną: vienuolius iškėlė į Trakų vienuolyną, o bažnyčia atiteko diecezinių dvasininkų globon. Nors vienuolynas buvo uždarytas, Kalvarijų lankymo tradicija nenutrūko, netgi priešingai – XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Vilniaus Kalvarijos itin traukė maldininkus.

XVIII a. sukurtas bažnyčios, vienuolyno ir 35 Kančios kelio stočių ansamblis išliko nedaug pakitęs iki sovietmečio. 1962 m. sovietų valdžios nurodymu Kalvarijų koplyčios, išskyrus keturias, buvo išsprogdintos, o 1963 m. – galutinai nugriautos.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, koplyčias imtasi atstatyti. Maždaug per dvylika metų Vilniaus Kalvarijos buvo visiškai atkurtos ir per 2002 m. Sekmines vėl iškilmingai pašventintos.