Kryžiaus kelio istorija

IŠTAKOS

Įsteigti Verkių valdose Kristaus kančios kelio stotis sumanyta kaip padėkos Viešpačiui ženklą už pergalę prieš rusų kariuomenę 1655–1661 m. Rusijos ir Lietuvos kare. 1662 m. Verkių valdose tam buvo skirta apie 170 ha žemės, Vilniaus kapitula Kalvarijų statyboms paskyrė vienkartinę dotaciją. Tai buvo antrosios Kalvarijos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Pirmoji Naujoji Jeruzalė buvo įsteigta 1637–1642 m. Garduose, Žemaitijoje.

 

Tuo metu visoje Europoje vis daugėjo piligrimų kelionių į šventąsias vietas, kurias aplankius būdavo pelnomi atlaidai. Nuo pat pirmųjų krikščionybės amžių maldininkams pačios brangiausios buvo su Kristaus kančia ir prisikėlimo vietomis Jeruzalėje susijusios relikvijos. Tačiau anaiptol ne kiekvienas tikintysis galėdavo išsirengti į tokią brangią ir pavojingą kelionę, todėl katalikiškose šalyse jau nuo XV a. ėmė rastis vadinamosios Naujosios Jeruzalės, arba Kalvarijos, – Kristaus kančios kelio kopijos, paprastai statomos tokiose vietose, kur kalvos, slėniai ir upeliai priminė tikrąjį Jeruzalės miesto reljefą. Pastebėti teritorijos panašumai buvo laikomi Viešpaties Apvaizdos duotu ženklu ir nuoroda, kad pats Viešpats kuria Šventosios Žemės analogijas ir leidžia jas atpažinti.

 

Apie Jeruzalės planą, pastatus, Kristaus nueito kančios kelio ilgį ir kryptį anuomet žinota iš keliautojų piligrimų liudijimų žodžiu arba aprašymų knygose. Svarbiausias veikalas, kuriuo rėmėsi daugelis XVII a. Kalvarijų steigėjų Europoje, buvo puikaus Palestinos geografijos žinovo Christiano van Adrichemo (vadinamo Andrichomiumi) Kelne 1584 m. išleista, o vėliau kelis kartus perleista knyga „Šventosios Žemės ir Biblijos istorijos atvaizdas su geografinėmis lentelėmis: kaip klestėjo Jeruzalė Kristaus laikais“ (Theatrum Terrae Sanctae et biblicarum historiarum cum tabulis geographicis: Jerusalem sicut Christi tempore floruit). Šioje knygoje aprašyta Kristaus laikų Jeruzalės topografija, pateikti to meto miesto planai, nurodyti atstumai tarp vietų, susijusių su Kristaus gyvenimo ir kančios istorijos įvykiais.

Atsiradimas

Miškingi Verkių apylinkių kalneliai, atitinkamai pervadinti Golgotos, Marijos, Siono ir Alyvų kalno vardais, upelis, priminęs per Jeruzalę tekantį Kedroną, idealiai tiko Kalvarijoms įkurti. Pirmoji medinė bažnyčia bei koplyčios pastatytos iki 1669 m., tačiau yra liudijimų, kad jau 1664 m. balandžio 11 d., Didįjį penktadienį, pats Vilniaus vyskupas vadovavęs procesijai iš Vilniaus į Verkius.

 

1665 m. mirus Vilniaus Kalvarijų sumanytojui Vilniaus vyskupui Jurgiui Bialozorui (~1622–1665), statybomis toliau rūpinosi jo įpėdinis vyskupas Aleksandras Sapiega (1624–1671). Veikiausiai jo iniciatyva prižiūrėti Verkių Kalvariją ir globoti piligrimus 1668 m. buvo pavesta Vilniaus Šventosios Dvasios konvento dominikonams. Po metų Kalvarijų ansamblis visiškai perduotas Dominikonų ordino žinion. 1670 m. Romoje šį perdavimą patvirtino ordino generolas. Dominikonų ordinas pasirinktas veikiausiai todėl, kad jis prižiūrėjo ir Žemaičių Kalvariją. 1669 m. birželio 9 d., per Sekmines, Kalvarijos buvo iškilmingai pašventintos.

 

Nors Vilniaus vyskupo A. Sapiegos išduotoje privilegijoje Kalvarijos buvo visiems laikams patikėtos Vilniaus dominikonų globai, 1675 m. naujasis Vilniaus vyskupas Mikalojus Pacas (~1570–1624) perdavė jas iš Varšuvos atvykusiems dominikonams observantams, priklausiusiems Šv. Liudviko Bertrand’o kongregacijai. Tais pačiais metais visas Kalvarijų kompleksas sudegė, todėl Verkiuose įsikūrę naujieji šeimininkai ėmėsi jį atstatyti. Buvo pradėta statyti pirmoji mūrinė Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia (baigta iki 1700 m.) ir vienuolynas, 1683 m. gauta aukų mūrinės Kristaus kapo koplyčios ir mūrinio Švč. Mergelės Marijos namelio statybai.

XVIII amžius

1701 m. įsteigta Verkių parapija, pavesta populiaraus dominikonų šventojo šv. Hiacinto (Jackaus) globai. XVII–XVIII amžių sandūroje iškilo dar vienas sakralinių statinių ansamblis, vadinamas Trinapoliu, – trinitorių vienuolynas su Švč. Trejybės bažnyčia, veikusiai kaip Verkių dominikonų Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios filija. Nors trinitorių vienuolynas neįeina į Kalvarijų stočių programą, jų įkurdinimas šioje vietoje, matyt, nebuvo atsitiktinis – ši vienuolija išpirkinėjo iš musulmonų krikščionių belaisvius ir buvo artimai susijusi su žemiškąja Jeruzale, šios vienuolijos tikėjimo praktikoje itin daug dėmesio skirta Kristaus kančios apmąstymui. 1720 m. Vilniuje pašventinta kryžių nešančio Kristaus skulptūra, 1710 m. siautusio maro metu pastatyta koplytėlėje Šnipiškėse – toje vietoje, kur prieš bendrą kelionę į Jeruzalę rinkdavosi piligrimai. Piligrimų kelią į Kalvarijas žymėjusi Jėzaus skulptūra netrukus imta laikyti turinčia stebuklingų galių, todėl buvo itin pamėgta maldininkų.

 

Vilniečiai dominikonai nesiliovė protestavę dėl išvarymo iš Kalvarijų, todėl 1755 m. vasarą Kalvarijos buvo grąžintos ankstesniems šeimininkams. Ansamblį atgavę Vilniaus dominikonai ėmėsi statyti naują puošnią šventovę, vienuolyną ir 20 naujų mūrinių koplyčių. Pagrindiniai darbų rėmėjai buvo mažai žinomi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai, atstatymą taip pat rėmė Vilniaus vyskupas ir kiti žymūs dvasininkai. Šventovės vidus buvo ištapytas freskomis, vaizduojančiomis legendinę Šv. Kryžiaus atradimo ir išaukštinimo istoriją, epizodus iš Naujojo Testamento, taip pat simbolines scenas, atspindinčias pamaldumą Švč. Jėzaus Širdžiai.

 

1772 m. Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia ir 20 koplyčių buvo pašventintos, nors ansamblio statybos darbai tęsti ir toliau. 1793 m. prie bažnyčios buvo pristatyta puošni, stiuko lipdyba gausiai dekoruota zakristija, o prie vienuolyno – erdvus refektorius.

XIX amžius

XIX a. ansamblio architektūra keitėsi nedaug. Didesnių nuostolių padarė tik prancūzų armija, 1812 m. užėmusi bažnyčią su vienuolynu ir įrengusi juose kareivines bei ligoninę. Pastatuose kilęs gaisras smarkiai apnaikino ansamblį, be to, sudegė vienuolyno biblioteka su archyvu, todėl visam laikui pražuvo daug svarbių dokumentų, liudijusių šios vietos istoriją.

 

Po Napoleono karų laikotarpio visos koplyčios buvo restauruotos, 1838 m. išleistas piligrimų labai pamėgtas „Vadovas po Vilniaus Kalvarijas“. Kiekvienai kančios stočiai buvo sukurti ir koplyčiose bei bažnyčioje įrašyti trumpi eiliuoti apmąstymai (iki mūsų dienų išliko vos pora).

 

1842 m. caro valdžia nusavino didžiąją dalį fundacinių Verkių vienuolyno žemių, po kelerių metų kaimyninis trinitorių vienuolynas buvo uždarytas ir atiduotas stačiatikiams. 1850 m. uždarytas ir Verkių dominikonų vienuolynas – vienuoliai iškelti į Trakų vienuolyną, o bažnyčia atiteko diecezinių dvasininkų globon.

XX–XXI amžius

Uždarius vienuolyną, Kalvarijų lankymo tradicija nenutrūko, netgi priešingai – XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Vilniaus Kalvarijos tapo dar populiaresnės. XVIII a. sukurtas bažnyčios, vienuolyno ir 35 Kančios kelio stočių ansamblis išliko nedaug pakitęs iki 1962 m., kai vieną naktį sovietų valdžios nurodymu Kalvarijų koplyčios, išskyrus keturias, stovinčias arčiausiai bažnyčios, buvo išsprogdintos, o 1963 m. – galutinai nugriautos. Kiek anksčiau buvo nugriauta ir už Žaliojo tilto stovėjusi koplytėlė su kryžių nešančio Kristaus figūra, ilgą laiką rodžiusi maldininkams kelią iš Vilniaus.

 

1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, koplyčias imtasi atstatyti. Klebonų a. a. Juliaus Baltušio, Raimundo Varanecko, Kęstučio Latožos pastangų ir daugybės geradarių aukų dėka jos buvo visiškai atkurtos ir per 2002 m. Sekmines vėl iškilmingai pašventintos. Per dvylika metų pastatyta šešiolika mūrinių koplyčių, septyneri mediniai ir vieneri mūriniai vartai, tiltas su medine koplytėle per Kedrono upelį.

 

Vilniaus Kalvarijos iš panašaus tipo Europos ansamblių išsiskiria itin subtilia kompozicija, derinančia vaizdingą ir jaudinančią „maldos sodo“ gamtą su neįmantria, bet išraiškinga architektūra. Unikalus šio ansamblio bruožas – itin glaudus jo ryšys su Vilniaus miestu ir jo architektūrine bei dvasine erdve, o istoriškai – su Vilniaus vyskupija, kurios ganytojai visada buvo šios šventovės fundatoriai ir globėjai. Šiandien Vilniaus Kalvarijos – Verkių regioninio parko dalis.