į pirmą puslapį

Dienos skaitiniai

 

 

 




Tekstų archyvas atgal

40 Sebastijos kankinių
Paskelbta: 2010-03-10 09:13:04

 

313 metais imperatorius Konstantinas paskelbė įsaką, pagal kurį krikščionims suteikta tikėjimo laisvė ir jie savo teisėmis sulyginti su pagonimis. Bet bendrai imperiją valdęs Licinijus buvo įsitikinęs pagonis ir nusprendė išnaikinti krikščionybę savo valdomoje imperijos dalyje. Jis ketino stoti į karą prieš Konstantiną, labai bijojo išdavysčių ir todėl nusprendė išvalyti savo kariuomenę nuo krikščionių.

Tuo metu Armėnijos Sebastijos mieste kariuomenei vadovavo aršus pagonybės šalininkas Agrikola. Jam buvo pavaldūs 40 narsių vyrų iš Kapadokijos (dabar tai yra Turkijos teritorija). Jie nugalėdavo daugelyje mūšių. Ir visi buvo krikščionys. Bet kai jie atsisakė prisiekti pagoniškiems dievams Agrikola uždarė juos į belangę. Kariai pradėjo melstis ir vieną naktį išgirdo balsą „Kas iškęs iki galo, tas bus išgelbėtas“.

Kitą rytą juos vėl atvedė pas Agrikolą. Dabar jis pradėjo meilikauti ir gyrė karių drąsą, jaunystę ir jėgą. Po to dar kartą pasiūlė atsižadėti nuo Kristaus ir taip pelnyti paties imperatoriaus pagarbą ir palankumą. Išgirdęs dar vieną atsisakymą Agrikola paliepė surakinti juos grandinėmis. Tada vyriausias iš karių, Kirionas ištarė: „Imperatorius nesuteikė tau teisės surakinti mus grandinėmis“. Agrikola sumišo ir paliepė nuvesti karius į belangę.

Po septynių dienų į Sebastiją atvyko aukštas pareigūnas Lisijus ir surengė teismą. Bet kariai tvirtino: „Atimk ne tik karinius mūsų laipsnius, bet ir mūsų gyvenimus – neturime nieko brangesnio už Jėzų Kristų“. Tuomet Lisijus paliepė apmėtyti karius akmenimis. Bet akmenys skriejo šalia karių, tik vienas, paties Lisijaus mestas akmuo pataikė į veidą Agrikolai. Kankintojai suprato, kad šventuosius užstoja kažkokia nematoma jėga. Dar kartą į belangę nuvesti kariai vėl meldėsi ir vėl išgirdo Viešpaties balsą: „Tikintis mane, nors ir mirs, bet prisikels. Drąsinkitės ir nebijokit, nes būsite vainikuoti amžinaisiais vainikais“.

Kitą dieną pakartotas teismas ir apklausa, bet kariai buvo nepalenkiami. Lauke buvo atšiauri žiema. Tada karius išrengė ir nuvedė už miesto, prie užšalusio ežero. Suvarę ant ledo paliko juos visai nakčiai. Norėdami palaužti kankinių valią krante užkūrė pirtį. Pirmą valandą nakties vienas iš karių neiškentė ir nubėgo link pirties. Bet vos tik peržengęs jos slenkstį mirė. Trečią nakties Viešpats pasiuntė kankiniams paguodą – netikėtai prašvito ir ledas ištirpo, o ežero vanduo sušilo. Visa apsauga miegojo, budėjo tik vienas karys Aglajus. Pažvelgęs į ežerą apstulbo – virš kiekvieno kankinio galvos švytėjo aureolės. Aglajus suskaičiavo 39 karius ir suprato, kad pabėgęs karys neteko amžinojo vainiko. Tuomet Aglajus pažadino likusius sargybinius, nusiplėšė rūbus ir pasakė jiems: „Ir aš - krikščionis!“ Po tų žodžių jis prisijungė prie kankinių ir stovėdamas vandenyje meldėsi: „Viešpatie Dieve, tikiu Tave, į Tą, kuriuo tiki šie kariai. Prijunk mane prie jų, kad galėčiau kentėti su Tavo vergais“.

40 Sebastijos kankinių bažnyčia yra Bulgarijos Tyrnovo mieste

Atėjus rytui kankintojai nustebo pamatę gyvus kankinius ir kartu su jais Kristų šlovinantį prižiūrėtoją Aglajų. Karius išvedė iš vandens ir sulaužė blauzdas. Kai jie mirė, nuspręsta kūnus sukrauti į vežimą ir vežti sudeginimui. Bekraudami kūnus pamatė, kad jauniausias iš jų - Melitonas dar gyvas. Jie nutarė atskirti Melitoną nuo kitų, manydami, kad atsigavęs jis pašlovins pagonių dievus. Ten buvo ir Melitono mama. Supratusi romėnų ketinimus ji priėjo prie sušalusio ir vos alsuojančio sūnaus, drąsino ir prašė iškęsti iki galo. Po to ji pakėlė savo sūnų ant rankų ir visų akivaizdoje nešė paskui vežimą. Kai Melitonas išleido paskutinį kvapą, motina padėjo jo kūną šalia kitų ir ištarė: „Eik, mano sūnau ir su savo draugais keliauk šią kelionę iki galo, kad nebūtumei paskutinis, atidavęs save Dievui“. Tardama šiuos žodžius ji nesusigraudino ir neverkė ir sekė vežimą palaiminta veido išraiška.

Šventųjų kūnus sudegino lauže, pelenus paleido pavėjui o apanglėjusius kaulus išmetė į vandenį, kad krikščionys negalėtų surinkti. Bet Dievas išsaugojo palaikus taip, kad vėliau tikintieji galėjo surinkti šventas relikvijas.

Po trijų dienų kankiniai pasirodė Sebastijos vyskupui, palaimintajam Petrui ir paliepė palaidoti jų palaikus. Vyskupas ir keli klierikai naktį nuėjo prie upės ir išvydo stulbinantį vaizdą – kankinių kaulai, net menkiausios dalelės švytėjo vandenyje. Jie surinko kankinių palaikus ir garbingai palaidojo.

Kankinių vardai: Kirionas, Kandidas, Domnas, Isichijus, Iraklijus, Smaragdas, Eunoikas, Valentas, Vivianas, Klaudijus, Priskas, Feodulas, Eutichijus, Joanas, Ksantijus, Ilianas, Sisinijus, Agėjus, Aetijus, Glavijus, Akakijus, Ekdekijus, Lisimachas, Aleksandras, Ilijus, Gorgonijus, Teofilas, Domicianas, Gajus, Leontijus, Afanasijus, Kirilas, Sakerdonas, Nikolajus, Valerijus, Filiktimonas, Severianas, Chudionas, Melitonas ir Aglajus.

40 Sebastijos kankinių minimi kovo 10 dieną.

Prisimindamas šiuo kankinius Šv. Bazilis rašė:

„O šventoji kariuomene! O šlovingieji draugai! O neįveikiamas batalione! Bažnyčios žiedai, taip aš kartoju – žmogiškieji žiedai! Žvaigždės tarp žvaigždžių! Visose šalyse verti pagarbinti kankiniai! Jums atsivėrė Dangaus durys, o jūsų triumfo žygio liudijimas nuskambėjo iš Rojaus Angelų, Pranašų, Patriarchų ir visų šventųjų rūmų. Tai Angelš Armijos vertas regėjimas! Keturiasdešimt pačioje jaunystėje žydinčių karių paniekino savo gyvenimą ir mylėjo Dievą labiau nei savo tėvus, vaikus, žmonas ir gimines. Pašlovindami Dievą ir jo narius, jie nepaisė laikinojo gyvenimo. Išaukštindami save pergale prieš pragarą kiekvienas iš jų gavo karūną iš rankų Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris gyvena ir viešpatauja per amžius“.

 

aukštyn