Kristaus kančios kelias
Vėlyvojo Vilniaus baroko stiliaus bažnyčia ir koplyčios yra vienas gražiausių XVIII a. architektūros paminklų. Bendraisiais savo komponavimo principais pagal Naujosios Jeruzalės sampratą jos akivaizdžiai atstovauja XVII a. Katalikų Bažnyčios kultūrinei ir dvasinei tradicijai.
Daugelyje XVII a. įkurtų Europos ar Lenkijos Naujųjų Jeruzalių atsižvelgta į Jėzaus laikų Jeruzalės topografiją. Dėmesys kreiptas tiek į bendrą kelio nuo Paskutinės vakarienės kambario stoties iki Golgotos kalno ilgį, tiek į atstumus tarp atskirų stočių. Vilniaus Kalvarijose, žingsniais matuojant atstumus tarp stočių ir nustatant atskirų „Jeruzalės miesto“ dalių orientaciją pasaulio šalių atžvilgiu, Jeruzalės topografiją siekta atspindėti maksimaliai tiksliai. Pavyzdžiui, nuo Piloto rotušės iki Nuėmimo nuo kryžiaus stoties yra 1321 žingsnis, nuo Alyvų kalno iki Nukryžiavimo vietos – 6000, nuo Kajafo iki Piloto – 1000, nuo Piloto iki Erodo – 350 žingsnių ir pan.
Remiantis Adrichomijaus Šventosios Žemės ir Kristaus kančios kelio aprašymu, Vilniaus Kalvarijos suskirstytos į dvi dalis. Suėmimo kelią nuo Paskutinės vakarienės kambario iki Ketvirtųjų senojo miesto vartų sudaro 20 stočių, kurias žymi 8 mūrinės koplyčios, tiltas per Kedrono upelį, 1 mūriniai ir 7 mediniai vartai, o Kryžiaus kelią nuo Piloto rotušės iki Golgotos kalno – 15 stočių, kurias žymi 12 mūrinių koplyčių ir 3 pačioje bažnyčioje įrengtos stotys.