Šeimų parengti Kryžiaus kelio mąstymai

PRADŽIA. Sopulingosios Dievo Motinos koplyčia

Bažnyčios centras yra Jėzus Kristus. Jis yra mūsų kelias, tiesa ir gyvenimas. Kristus mums parodė, kaip reikia nešti savo kryžių – rodant nuolankumą, nugalint skausmą, įtempiant paskutines jėgas.

Gyvenimas šeimoje iš mūsų reikalauja daug pastangų, nuolankumo tarpusavio santykiuose, sugebėjimo nuraminti širdies skausmą dėl rūpesčių. Žmogus yra silpnas ir jo jėgos ribotos. Taip dažnai jėgų  pritrūksta.

Eikime Kristaus keliu šiandien ir semkimės stiprybės iš jo begalinio gyvybės ir meilės šaltinio.

I. Paskutinės vakarienės kambaryje

Pabandykime įsivaizduoti, kaip jautėsi kiekvienas iš trylikos Velykų vakarienės metu. Kad ta vakarienė išties bus jų paskutinė, besąlygiškai žinojo tik vienas iš jų. Likusius greičiausiai buvo apėmęs žmogiškas nerimas dėl ateities, gal nepaaiškinama baimė, o gal liūdna nuojauta, kad Mokytojas kartu bus jau neilgai…

Tačiau, Jėzus, žinodamas VISKĄ, kas jo laukia, išliko ramus ir paskutinį jam duotą vakarą su savo mokiniais dalinosi viskuo, ką turėjo: valgiu, gėrimu, išminties ir meilės žodžiais.

Šis paskutinis Vakarienės vakaras atsikartoja kas vakar mūsų visų šeimose, kai mes po darbų ir dienos sumaišties susėdame prie stalo, matome vienas kitą, džiaugiamės vienas kitu ir aiškiai suvokiame, jog nieko nėra brangiau už buvimą kartu, o tai yra didelė laimė ir dovana!

II. Prie Alyvų kalno

Po paskutinės vakarienės sugiedoję himną jie patraukė į Getsemanę. Petras čia pasižadėjo eiti su Jėzumi ir į kalėjimą, ir mirtį ,,Jei ir visi pasipiktintų, tai tik ne aš” (Mk 14,29). Ir jau Alyvų kalne suklumpa, besimelsdamas užsnūsta.

Kiek daug pažadų mes iššvaistome, kiek daug pasižadam žmonėms ir Tau. Mylėsiu, būsiu kantrus, atsakingas. O kai reikia mylėti vaiką: atžagarų, neklusnų, nesimokantį. Sutuoktinį: ligotą, burbantį. Tėvus: užsispyrusius, nesupratingus. Draugus: išduodančius, įkyrius…

Viešpatie, suteik jėgų prisiimti atsakomybę už savo pažadus.

III. Alyvų darželyje

Kiek daug pagundų patiriame kasdieniame gyvenime, kaip dažnai susiduriame su savo kūno ir sielos silpnumu. Pritrūkstame drąsos liudyti tikėjimą savo gyvenimu ir žodžiais. Praeiname pro kito žmogaus kančią. Kaip tavo mokiniai, Jėzau, užmiegame net maldoje…

Pamirštame, kad viskas ką turime šiandien yra neįkainojamos Dievo dovanos – gyvenimas, tikėjimas, šeima, draugai, namai, darbas… Tai tampa tokiu kasdieniniu dalyku, kad imame pastebėti tik savo Kryžių ir skųstis kasdienių rūpesčių ir įsipareigojimų našta.

Jėzau, suteik mums kantrybės ir drąsos nešant savo gyvenimo Kryžių, išmokyk mus priimti Dievo valią ir kaip Tu tarti: „Tebūna ne mano, bet Tavo valia!“

IV. Jėzų suima

Pabučiavimas – tai meilės ir ištikimybės ženklas. Kaip mes patys elgiamės šeimoje su artimaisiais, kai širdyje jaučiame ir meilę, ir nusivylimą? Dažnai turime iš anksto suformuotus idealus, keliame vienas kitam lūkesčius, atitrūkusius nuo realybės, kaip ir Judas turėjo savų lūkesčių Jėzui. Neišsipildę lūkesčiai kelia nepasitenkinimą, nusivylimą, o tai gali privesti prie atmetimo, išdavystės.

Šeima turi priimti kiekvieną savo narį ne pagal jo nuopelnus, o tokį, koks jis yra, nes taip elgiasi nesavanaudiška Dievo meilė. Todėl, kai susiduriame su kasdieniais rūpesčiais šeimoje, budėkime savo širdyje, kad mumyse užsislėpęs Judas, neišduotų artimųjų.

Viešpatie Jėzau Kristau, mes nusidedame ir esame silpni be Tavęs. Padėk mums išgryninti savo širdis, kad džiaugsmingai priimtume kitus žmones tokius, kokie jie yra.

V. Prie Kedrono upelio

Jėzus  tarė Petrui: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus. Gal manai, jog aš negaliu paprašyti savo Tėvą ir jis bemat neatsiųstų man per dvylika legionų angelų?! Bet kaipgi išsipildytų Raštai, kad šitaip turi atsitikti?!“ „Bet viskas šitaip dedasi, kad išsipildytų pranašų Raštai“. Tada visi mokiniai, palikę jį, pabėgo“ (Mt 26, 52–54.56)

Sunkią akimirką pasitikime, Viešpatie Tavo ištikimąja meile. Leisk prisiminti, kad nuo  Tavo meilės niekas atskirti negali. Stiprink mus  šeimoje kai „laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims“.

VI. Prie įvedamųjų miesto vartų Jėzų apleidžia mokiniai

Daugiau negu plaukų ant mano galvos yra žmonių, kurie nekenčia manęs be priežasties. Tapau benamis tarp savo giminių, svetimas savo motinos vaikams. Vartuose žmonės skleidžia apie mane paskalas, smuklės lankytojai tyčiojasi iš manęs dainomis. (Dovydo psalmė Ps 69,5.9.13)

Žmogus greitas pritarti apkalboms, ir įžeidinėjimams, nesigilindamas kiek jie pagrįsti, ir kaip skaudu būti įžeistam.

Viešpatie, suteik mums tyrą širdį, vertinant pasmerktuosius ir atstumtuosius mūsų brolius.

VII. Prie pirmųjų Ziono vartų

Maži įžeidinėjimai, nereikšmingos, bet užgaulios patyčios, meilės stoka, jos nykimas, nepagarba lai traukiasi į atokiausią mūsų šeimos kampą, o ateityje lai išnyksta.

Pasitikime, Viešpatie, Tavimi! Suteik jėgų, laiko, šventumo akimirkų mūsų žemiškame šeimos gyvenime, ateik Šventąja Dvasia į mūsų mažas ir dideles širdis, kad galėtume gyventi dėl Tavęs, savo vaikų, tėvų, artimųjų. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

VIII. Pas Aną

„Būrys, jo vadas ir žydų tarnai suėmė Jėzų surišo ir pirmiausia nuvedė pas Aną“ (Jn 18, 12)

Įsiutusi žydų gauja puola nekaltą Jėzų. Piktumas apakino žmonių sielas – „Kad nematytų akimis ir nesuprastų širdimi“ (Jn 12, 40). Neapykanta apakina žmogų, juodina jo sielą. Ji tarsi pikta angis užnuodija širdį, kraują, bei  šviesias žmogaus akis.

Viešpatie Jėzau Kristau, padėk mums iš sielos išrauti neapykantos daigus ir trokštam amžinai būti prie Tavęs pririšti stipriom meilės pynėm, nes tik meilė gydo neapykantą.

IX. Pas vyriausiąjį kunigą Kajafą

Aukštieji kunigai ir rašto aiškintojai ieškojo neteisingų liudijimų prieš Jėzų, bet parodymai nesutapo, o Jėzus nesigynė.

Neteisybė, pusiau teisybė, arti teisybės, ,,šventas melas“. Kiek daug melo, panašaus į tiesą, pasakau.

Viešpatie, sustabdyk mane meluojant, nes Tu ir dėl mano neteisingų liudijimų buvai nuteistas mirti.

X. Jėzus uždarytas Kajafo rūmų rūsyje

Jėzui užrišo akis, mušė kumščiais, čaižė nendrine lazda, liepė pranašauti kas iš Jo tyčiojasi.

Pažemino, o Jis nesipriešino, nes jis didesnis savo tyloje ir kančioje. Mes dažnai užsidarome savo sukurtuose kalėjimuose – ligų, dvasinių kančių ir neleidžiame mūsų iš ten išvaduoti. Didžiuojamės savo kankinyste ir vien apie ją kalbame.

Dieve, suteik mums jėgų išeiti iš savų kalėjimų ir atleisti kankintojams, o labiausiai – patiems sau.

XI. Antrą kartą pas Kajafą

„Rytui išaušus, susirinko tautos seniūnai, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai. Jie atsivesdino Jėzų į savo tribunolą ir reikalavo: “Jei tu Mesijas, tai prisipažink mums!“ Jėzus atsiliepė: „Jeigu jums ir pasakysiu, vis tiek manim netikėsite, o jei paklausiu, man neatsakysite. Tačiau nuo šio meto žmogaus Sūnus sėdės Dievo Galybės dešinėje“. Tada jie visi sujudo klausti: „Tai tu esi Dievo Sūnus?“ O jis atsakė: „Taip yra, kaip sakote: Aš Esu!“ Tuomet jie tarė: „Kam dar mums liudytojai?! Mes girdime iš jo paties lūpų!“ (Lk 22, 66-71).

Viešpatie Jėzau Kristau, pas Kajafą neteisingai skųstas, kaltintas ir žemintas, suteik stiprybės nenusigręžti nuo mus skaudinančių žmonių, išmokyk net ir sunkiausiomis akimirkomis dalinti meilę bei nuolankiai priimti gyvenimo negandas.

XII. Prie antrųjų Ziono vartų

„Kai išdavikas Judas pamatė, jog Jėzus pasmerktas, gailesčio pagautas nunešė atgal aukštiesiems kunigams ir seniūnams trisdešimt sidabrinių ir tarė: „Nusidėjau išduodamas nekaltą kraują“. Tie atsakė: „Kas mums darbo?! Tu žinokis!“ (Mt 27, 3–5).

Viešpatie, leisk pasitikėti Tavimi, Tavo atleidimu ir išgydymu. Išsilaisvink mus  iš noro smerkti  ir  teisti, suteik jėgų ir išminties mums šeimoje atleisti tas kaltes, kurios atrodo neatleidžiamos.

XIII. Pirmą kartą pas Pilotą

„Tada Pilotas vėl įžengė į pretorijų ir, pasišaukęs Jėzų, paklausė: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus atsakė: „Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?“ Pilotas tarė: „Bene aš žydas?! Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man tave įskundė. Sakyk, ką esi padaręs?“ Jėzus atsakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia“. (Jn 18)

Gyvenime nuolat esame klausinėjami, egzaminuojami, paskui pagal tai žmonės mus vertina, mums patiems ir kitiems reikia priimti savo tolimesnio gyvenimo sprendimus.

Šiuo metu vyksta brandos egzaminai, kuriuos išlaikę mūsų vaikai turės pasirinkti tolesnį savo gyvenimo kelią. Šventoji Dvasia, teik jiems susikaupimą, išmintį, pasitikėjimą savo jėgomis, globok juos egzaminų metu, kad mūsų vaikai kuo geriau atskleistų savo turimas žinias, supratimą, idėjas. Šventoji Dvasia, padėk jiems pasirinkti tokį gyvenimo kelią, kuriuo eidami jie galėtų geriausiai atskleisti, ką yra gavę iš Dievo, galėtų tarnauti žmonėms ir Dievo garbei.

XIV. Pirmą kartą prie Geležinių vartų

Šeima yra tikėjimo židinio kurstytoja. Taigi, ją galime vadinti tikėjimo vartais, per kuriuos į susitikimą su Dievu žengiame mes – sutuoktiniai ir mūsų vaikai. Dažnai mūsų karjeros aukštumos, darbas, įsipareigojimai bankams, formalios pareigos, stengiantis išsilaikyti šiuolaikinio gyvenimo sistemoje, kad jaustumėmės saugūs ir aprūpinti – ir yra tie geležiniai vartai, kurie tvirtai suima mūsų asmeninį laiką.  Kaip ir tą kartą, Jėzų, lydimą minios, vedė pro Geležinius vartus, o mes, kaip tų vartų sargai, pasilikome prie jų, Jėzų iškeitę į savo geležines pareigas.

Viešpatie, išmokyk mus šio pasaulio rūpesčiams pasakyti „Ne“, nes kai pro šalį eina Jėzus, mes norime juo sekti, kasdieną. Laimink ir stiprink mūsų tikėjimą.

XV. Pas Erodą

Viešpatie, kaip dažnai mes vertiname, teisiame ar net smerkiame savo pačius artimiausius. Kaip ieškome kito kaltės dėl nepavykusių santykių, išblėsusių jausmų ir griūvančios santuokos.

Padėk, Dieve, mūsų broliams ir seserims atsikratyti pykčio bei paniekos artimui, grąžink pagarbą ir meilę į jų širdis, kad kartą duota priesaika nebūtų sulaužyta ir šeimos sąjunga gyvuotų amžiams. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.

XVI. Jėzus Erodo paniekintas antrą kartą prie Geležinių vartų

Kasdien patiriame situacijas, kai atsiduriame prie vartų tarp dviejų pasaulių – seno ir dar niekad neišgyvento, draugiško ir mums priešiško, smerkiančio ar mus išteisinančio, trokštamo, bet niekaip nepasiekiamo.

Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, atidaryk sunkiai užvertus geležinius vartus palaimintam motinystės ir tėvystės džiaugsmui, kad ne tik dviese, bet kartu su savo vaikais garbintume ir šlovintume Tave per amžius.

XVII. Jėzus vedamas pas Pilotą pro pirmuosius senojo miesto vartus

VIEŠPATIE, ištyrei mane ir pažįsti.
Žinai, kada atsisėdu ir kada atsistoju, –
iš tolo supranti mano mintis.
Stebi mano žingsnius ir mano poilsį, –
pažįsti visus mano kelius.
Iš visų pusių apsiauti mane,
lieti mane savo ranka.
Kurgi galėčiau pabėgti nuo tavo dvasios
ar atsitolinti nuo tavo Artumo?
Pažiūrėk, ar einu klystkeliu,
ir vesk mane amžinuoju keliu. (Ps 139, 1-3, 5-7, 24)

Viešpatie, mokyk mus visame kame išlikti oriais, išlaikyti Tavo paveikslą, esantį mumyse.

XVIII. Prie antrųjų naujojo miesto vartų Jėzus pripažintas vertesniu mirties nei plėšikas Barabas

„Yra jūsų paprotys Velykų proga paleisti vieną suimtąjį. Ar norite, kad paleisčiau jums žydų karalių?“ Tada jie ėmė šaukti: „Ne šitą, bet Barabą!“ O Barabas buvo plėšikas.“ (Jn 18)

Taip nelengva einant gyvenimo keliu, darant įvairius sprendimus, pasirinkimus nepasiduoti pasaulio primetamam mąstymui, vertybėms ir pasirinkti tuos dalykus, kurie veda į amžinąjį gyvenimą.

Viešpatie, teik mums patarimus, išmintį ir stiprybę einant gyvenimo keliu rinktis ne pagal pasaulio supratimą, o tai, kas Tau patinka ir yra vertinga Tavo akyse. Padėk, kad savo santuokose vietoje nuolatinių rūpesčių dėl materialinės gerovės labiau rūpintumėmės dvasinių turtų puoselėjimu, vietoje pykčio, kritiškumo, abejingumo savo sutuoktiniui rinktumėmės meilę ir supratimą, vietoje priekaištų, nuoskaudų – nuolankumą ir ramybę, vietoje to, kad galvotume apie save, kuo daugiau galvotume apie kitą.

XIX. Jėzus nuplaktas rotušės kiemo vartuose

Jėzau, atėjęs iki Naujojo miesto vartų tu neturėjai pasirinkimo, Tu žinojai, kad tolimesnis kelias veda į mirtį, bet kartu Tu buvai įsitikinęs, kad tai yra ir naujos atskaitos pradžia į prisikėlimą ir naują gyvenimą.

Suteik, Viešpatie ir mums tikėjimo dvasios pasirenkant savo gyvenime naują kelią įėjus pro naujus vartus, į gyvenimą pažvelgti iš naujo ir nedvejojant eiti naujai nubrėžta linija.

Suteik, Viešpatie, stiprybės ir vilties dovaną, žvelgti į priekį ir niekada neatsisukti atgal, pasirinkus tavo nurodytą kelią per naujus vartus.

XX. Prie ketvirtųjų senojo miesto vartų

Jėzau, „atėjus laiko pilnatvei“, būdamas trisdešimt trejų, tu buvai teisiamas. Kiekviename amžiaus tarpsnyje: kūdikystėje, vaikystėje, paauglystėje, brandoje, senatvėje patiriame gyvenimo sunkumus, išmėginimus, kartais ir nuosprendžius: atstūmimus, įvertinimus, lūkesčių neišpildymus.

Sutvirtink, Viešpatie, kai esame sunkumuose, liūdesyje, skausme. Mokyk mus būti vienas kitam Tavo rankomis, Tavo kojomis, Tavo žodžiais, Tavo širdimi.

XXI. Jėzus pasmerkiamas mirčiai

Pilotas – žmogus, žinojęs, jog teisia ir myriop pasmerkia nieko pikta nepadariusį tik iš pavydo aukštųjų kunigų įskųstą Jėzų. Tai – žmogus, to meto valdininkas, turėjęs pakankamai jam suteiktų galių ir privalėjęs priimti teisingą sprendimą – išteisinti, užstoti, pasigailėti. Galėjęs, tačiau pasirinkęs lengvesnį kelią, t.y. įtikti miniai, paklusti jos, bet ne savo sąžinės balsui. Dabar mes pasakytumėm, jog žmogus, tiesiog norėdamas ramiai gyventi ir neturėti problemų, paprasčiausiai įtiko publikai. Visiems neįtiksi… todėl paprasčiau yra priimti „madingus“ sprendimus, tokius, kuriems minia plos… apmąstydami Piloto poelgį, nejučia prisimename savo gyvenimo nutikimus ir situacijas, sutiktus žmones. Gal jau buvome sutikę ir savąjį Pilotą ? O gal kažkam patys juo buvome?

Klauskime savęs, ar esame pakankamai ryžtingi ir drąsūs, kad išdrįstume užstoti minios puolamą žmogų, kuris kažkam kažkuo neįtiko, užkliuvo, kuris visiškai niekuo dėtas. Ar vis dėl to patylėtume, „dėl šventos ramybės“, pagailėtume jo mintyse ir…tiek. Laiku neištartas palaikymo ir paramos žodis žmogų gali sugniuždyti ir palaužti negrįžtamai. Todėl melskime drąsos, išminties ir tikros meilės savo artimui ir kiekvienam žmogui.

XXII. Jėzus ima savo kryžių

Išmokyk, Viešpatie nešti savo gyvenimo kryžių, kuris už tavąjį yra kur kas lengvesnis, bet sunkiai pakeliamas. Jėzau per kryžiaus ženklą atpirkai pasaulį. Paėmęs nešti kryžių, Viešpatie, Tu duodi suprasti už ką tu kentėjai ir ką laimėjai. Suteik, Viešpatie,  kantrybės ir jėgų nešti savo kryžių ir suprasti vardan ko mes tai darome.

XXIII. Jėzus pirmą kartą parpuola po kryžiumi

Iš vienos motinos užrašų: „Turiu nuostabų sūnų – ramaus būdo, paslaugus, draugiškas. Mokytojai jį giria, aplinkiniai žavisi. Ir aš žaviuosi ir dėkoju Dievui už tokią nuostabią dovaną.“

Bet kartą jis man pamelavo. Turbūt ne pirmą kartą, ne šventasis gi, bet pirmą kartą kai aš jį „pričiupau”. Buvo skaudu, skaudu, kad vaikas pasidavė nuodėmei, bene pirmą kartą rimčiau suklupo. Negalėjo prisipažinti, kad neatsiklausęs nuvažiavo į parduotuvę nusipirkti ledų, o svarbiausia, ledams paėmė iš taupyklės pinigus, skirtus šeimos atostogoms. Ar suklupęs atsikels? Kristus atsikėlė, nors jo našta buvo žymiai sunkesnė už žmogišką gebėjimą ją pakelti.”

Ačiū tau, Viešpatie Jėzau, kad nenusigręži nuo mūsų, kai prislėgti nuodėmių naštos parpuolame po kryžiumi, o savo pavyzdžiu rodai kelią į gyvenimą ir prisikėlimą.

XXIV. Jėzus susitinka savo motiną

Prasiskverbusi pro minią ir kareivius, Marija sutinka kryžių nešantį savo sūnų. Jų žvilgsniai susitinka skausmo tyloje…

Betliejuje, tolimame Egipte, Nazareto kaimelyje… dabar Kalvarijoje.  Ji visuomet buvo šalia, liko ištikima Dievo valiai, nes savo širdyje visuomet saugojo angelo jai ištartus žodžius „Nebijok, Marija“.

Giliai atjausdama Sūnaus skausmą Marija tylėjo ir stebėjo, kaip Jėzus vykdo savo gyvenimo pašaukimą.

Mūsų Motina, mokyk mus atpažinti ir priimti Dievo valią savo ir mūsų artimųjų gyvenimuose.

XXV. Simonas Kirėnietis padeda Viešpačiui Jėzui nešti kryžių

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tarnas ne didesnis už savo šeimininką ir pasiuntinys ne didesnis už savo siuntėją“ (Jn 13, 16)

Jėzus neša visas mūsų nuodėmes ir kaltes, bet Jo meilė tokia, kad net gelbėdamas mus, jis nenori to daryti be mūsų. Jėzus trokšta, kad su meile dalintumėmės savo kančia su kitu, ir kad ta kančia dalintumėmės per Jį. Nes jis vienintelis supranta visą kančią: išniekintos meilės kančią, nebeturinčios vilties kančią.

Gerasis Jėzau, padėk žmonėms, kurių sielas drasko dvasinės ir fizinės kančios. Nes tik širdys , kurios yra suvienytos meilės su kita širdimi, gali jausti kito žmogaus širdies džiaugsmą bei kančią.

XXVI. Veronika nušluosto Viešpačiui Jėzui veidą

Veronika, prasiverždama pro minią nušluostyti prakaitą ir kraują nuo Jėzaus veido, parodė begalinę  užuojautą kančioje ir tikrą drąsą, ji nepaisė pavojaus, paniekos ir minios įtūžio.  Ji taip pasielgė pasitikėdama savo širdimi, kuri jai pasakė, kad čia yra begalinis skausmas ir kančia. Ir Jėzus už jos meilę atsimokėjo meile – jis paliko ant Veronikos skaros savo Veido atvaizdą.

Kur šiandien mes galime išvysti Kristaus veidą? Reikia tik turėti drąsos pažvelgti į tuos, kurie alkani, vieniši, stokojantys, įkalinti. Mažiausieji, paskutiniai… Juose visada sutiksime JĮ. Meilingas žodis, gestas, gailestingas darbas daro mus panašius į Jėzų.

Viešpatie Jėzau Kristau, išmokyk mus visada nešti meilę kitiems, išmokyk pastebėti kito kančią, sielvartą, skausmą ir niekada nepraeiti pro kenčiantį žmogų. Tavęs prašome, stiprink mus.

XXVII. Jėzus parpuola po kryžiumi antrą kartą

Kiek daug kartų gyvenime tenka parpulti po nesusipratimų, pavydo, pykčio, neteisybės, pasmerkimo, nepakantumo našta… Ir kaip dažnai iškyla klausimai: „kodėl?“, „už ką?“, „kodėl tai atsitiko būtent man?“…

Matydami kito kančią, nežinome, kaip padėti. Patys, jausdami kančią, dar labiau pasimetame. Puolame kaltinti kitus, nepastebime šalia esančių, kartu kenčiančių, norinčių padėti ir jau atrodo, kad nebepakilsiu, kad man tai per sunku, nebeištversiu. Ar tuomet prisimename Išganytojo kančią? Viešpaties nekaltumą ir pasiaukojimą vardan kiekvieno žmogaus, kiekvieno iš mūsų?…

Viešpatie Jėzau, kaskart parpuolus, padėk prisiminti Tavo auką, Tavo kančios prasmę. Duok jėgų vėl ir vėl pakilti, kad, kančios sustiprinti, galėtume tikėjimo akimis bei pasiaukojimo kupinomis širdimis nešti viltį pasauliui.

XXVIII. Jėzus guodžia Jeruzalės moteris

Ar įmanoma paguosti, kai ant pečių neši savo naštą, atrodo, tokią didelę ir nepakeliamai sunkią. Kiekvienam iš mūsų sava našta atrodo svarbiausia, visi esame susirūpinę savo „gyvenimais“, todėl ką ten guosti, dažnai net pamatyti šalia esantį sunku. Tačiau Jėzus ir pamato, ir paguodžia. Nepaisydamas savo kryžiaus naštos, jis guodžia jo raudančias Jeruzalės moteris.

Ko reikia, kad galėtum paguosti? Reikia širdies, pripildytos Tėvo meilės ir besąlygiškos tos meilės dovanojimo kitiems – silpniems, pažeidžiamiems, tiesiog šalia esantiems. Pastebėti, paguosti ir taip dovanoti Tėvo meilę. Dėkojame tau, Viešpatie, kad mokai mus mylėti nepaisant savųjų naštų sunkumo.

XXIX. Jėzus trečią kartą parpuola po kryžiumi

Paskutinis Jėzaus puolimas prieš Golgotos viršūnę… Jėzau, Tavo jėgos dabar visiškai išseko, sulig kiekvienu žingsniu kryžius darosi vis sunkesnis.

Kokia stipri Jėzaus meilė, kad jis net trečią kartą sukniubęs ir atrodo praradęs visas jėgas, randa stiprybės pakilti ir išpildyti auką – auką dėl mūsų visų. Tas trečias parpuolimas tarsi nuoroda, kad ir mes savo gyvenime nešdami savo kryžių parpulsim ir vėl stosimės, vėl nešime, ir vėl parpulsime. Toks tas kelias į mūsų “Golgotą”. Kartais parpuolimas skirtas asmeniškai mums, o kartais tai gali būti proga pasireikšti artimo meilei – dažnai per artimą, kuris tuo metu pripuola padėti mums atsikelti, reiškiasi Dievo malonė.

Viešpatie, kad ir kiek kartų parkluptume, kad ir kokiose sunkiose situacijose beatsidurtume, kad ir kaip bejėgiškai ir beviltiškai jaustumėmės, suteik jėgų dar ir dar kartą pakilti vardan Tavęs ir visų artimųjų.

XXX. Jėzų išvelka iš drabužių

Atėję į vietą, vadinamą Golgota, Jėzui davė vyno sumaišyto su tulžimi ir išrengė. Rūbus pasidalijo, tik dėl vientisai megztos tunikos metė burtus.

Jėzų pažemino nurengdami. Kaip dažnai mes išduodami svetimas paslaptis, ar pagarsindami silpnybes jaučiamės didesni, puikesni, labiau matomi. O kaip jaučiasi tas ,,apnuogintas” draugas?

Duok, Dieve, mums išminties kalbėti ir elgtis, neniekinant kitų, ir drąsos užstoti niekinamuosius.

XXXI. Jėzų prikala prie kryžiaus

Nuolatinė įtampa, kas nuveš ir parveš dukrą iš darželio, ar spėsiu laiku nuvažiuoti į darbą, ar sūnus tikrai gerai pasiruošė pamokoms, ar nesikeis vyro darbo planai, kurie savaitės bėgyje keičiasi kiekvieną dieną? Poilsio stoka, neturėjimas šeimos savaitgalių, atostogų, tai nūdienos mūsų šeimos patiriami maži sunkumai, tokie šeimyniški, tokie kasdieniški. Tačiau visada šalia viltis. Jėzau, Tau visada rūpi prisiimti naštą, jos neatsisakyti. Prisiimdamas Kryžių, Tu perimi sunkumus ir rodai kelią, kuris kviečia nevengti problemų, o jas spręsti.

Dieve, užgriuvus kasdienei naštai ir sunkumams, padėk juos pakelti kartu. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.

XXXII. Jėzus miršta ant kryžiaus

Septyni paskutiniai Jėzaus žodžiai.
„Tėve atleisk jiems, nes jie nežino ką darą“ – kančioje atleido savo skriaudikams, o aš nesugebu atleist netyčia užgavusiems.
„Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“. – Jis rūpinosi šalia esančiu, o aš retai pastebiu kito vargus ir rūpesčius.
„Štai tavo motina. Štai tavo sūnus“- kaip dažnai per ligas ir rūpesčius tegalvoju tik, kad man padėtų, manimi pasirūpintų. Nepagalvoju, kaip sunku besirūpinantiems manimi.
„Mano Dieve, kodėl mane apleidai?“- kaip dažnai esu abejingas pilniems nevilties pasakymams, o po to stebiuosi „Kodėl taip pasielgė?” ar „Kodėl jo nebėra?“
„Trokštu“- Jis troško mūsų. Ar aš atsiliepiau?
„Atlikta“- Net kryžiaus kančioj pareiga buvo svarbiausia. Kaip dažnai pareigą apleidžiu dėl menkų rūpesčių.
„Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią.“- Juodą naktį Tu, vilties ir tikėjimo pavyzdy, leisk neprarasti tikėjimo patekus į menką šešėlį.

XXXIII. Jėzų nuima nuo kryžiaus

Gavę iš Piloto leidimą, į Kalvariją ateina Juozapas iš Arimatėjos ir Nikodemas. Jie nuima nuo Kryžiaus Jėzaus kūną ir paguldo ant Švenčiausios Jo Motinos rankų. Mirtis atskiria Motiną ir Sūnų, iš meilės mums paaukojusį savo gyvybę.

Sielvartas užlieja Mariją, bet ji nepalūžta, nes  nuo pat Angelo apreiškimo, iki mirtino sielvarto po Kryžiumi, Marija buvo kupina motiniškos drąsos, motiniškos ištikimybės, motiniško gerumo ir tamsoje nepalūžtančio pasitikėjimo Dievo valia.

Mūsų Motina, mokyk ir mus mylėti Tavo Sūnų, Jėzų Kristų, taip, kaip Tu jį mylėjai. Jėzau, suteik  mums drąsos, net gūdžiausioje naktyje, neprarasti tikėjimo ir vilties, kad Tu esi šalia.

XXXIV. Jėzaus kapas

Kapinės daugeliui žmonių nėra maloni vieta. Tai – netektį liudijanti vieta. Čia, metams bėgant, Amžino poilsio atgula mums brangūs žmonės. Ir tik ilgainiui nuslopus išsiskyrimo skausmui, laikui apgydžius netekties žaizdas, į kapus sugrįžti daug ramiau, vedamas jau šviesaus praėjusių laikų ilgesio ir mielų prisiminimų apie besiilsinčius. Sugrįžti čia akimirkai stabtelėti, kalbėtis mintyse, melstis už juos ir dėkoti, kad šie žmonės BUVO šalia.

Tiesa, jog žmogus gyvas tol, kol jį kažkas prisimena, bent vienas kitas žmogus, todėl leiskime išėjusiems ir toliau gyventi: mūsų maldose ir mintyse, prisiminimuose ir pasakojimuose anūkams bei proanūkiams, taip kaip leidžiame Jėzui Kristui gyventi tarp mūsų.

XXXV. Šventojo Kryžiaus atradimas

Šventoji Elena ilgai ieškojusi Kalvarijos kalne atrado Viešpaties Jėzaus kryžių šalia kitų dviejų ir jį atpažino, stebuklingai išgijus neįgaliems.
„– Dievas taip pamilo pasaulį,
jog atidavė savo viengimį Sūnų,
kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų,
bet turėtų amžinąjį gyvenimą.
Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį,
kad jis pasaulį pasmerktų,
bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas.
Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas.“ (Jn 13, 16-17)

Ačiū Tau, Viešpatie, už kančią, mirtį, prisikėlimą.  Už dovanas, kurias  gauname kasdien savo šeimose. Vadovauk mums, Šventoji Dvasia, išmintimi, supratimu, patarimu, žinojimu, tvirtumu, maldingumu, Dievo baime kuriant Dievo Karalystę.

Už mąstymus nuoširdžiai dėkojame Maciulevičių, Mašonių, Petrauskų, Vaiginių, Ožalinskų, Šapranauskų, Deveikių, Svorobovičių, Davalgų, Sinkevičių, Miškinių, Driukų, Meškuočių šeimoms.